Labai populiarus JAV ir visame pasaulyje, bet mažai žinomas Lietuvoje, J. Katzenbachas kelia rimtą klausimą – ar Lietuvos knygų skaitytojai apie jį nežino, ar skaitytojams nereikia įdomių romanų? Nes tikrai keista, kai tokios gana lėkštos ir primityvios rašytojos kaip Aleksandra Marinina ar Tess Gerritsen nuolat yra skaitomiausių sąrašuose, o J. Katzenbacho ten nematyti. Todėl apie jį norisi pranešti, kaip apie stebuklą: ne per daug sudėtingas, bet ne banalus, įtraukiantis ir nepaleidžiantis, bet ne fantastas, intelektualus, bet ne nuobodus... Retai gamtoje aptinkamas egzempliorius. Ir štai jo naujausias romanas – „Profesorius“, kuris pranoko bet kokias fantazijas.
Šis romanas, kartu su Gillian Flynn kūriniu „Dingusi“, įtrauktas į dešimt geriausių praeitų metų detektyvų sąrašą Amerikoje. Bet jis nepalyginamai originalesnis ir kur kas labiau įtraukiantis, galima sakyti – trumpam užburiantis. Nors pradžia to visai nežada. Tarsi eiliniame detektyve, kokius rašo Michaelis Connelly, Harlenas Cobenas ar Johnas Grishamas susiduriame su pagrobimu - tam tikra kriminaline istorija - po kuria slypi „socialinė problema“ – paauglės maištas ir pan. Nieko įdomaus tikėtis lyg ir neįmanoma. Tokių detektyvų pasaulyje – milijardai. A. Marininos produktyvumo paslaptis – tokiems detektyvams nereikia nei proto, nei talento. Kalbėjimas apie orą – štai ko daug kam reikia iš romanistų. Todėl tokie populiarūs P. Coelho ir H. Murakami.
Bet priešingai nei ankstesniame romane „Ne tas žmogus“, J. Katzenbachas nelieka ties eiline kriminaline istorija, o neria ten, kur jam geriausiai sekasi – į psichologines gelmes. Prie plonytės trapios linijos, kuri skiria didžiausią malonumą nuo baisiausio nusikaltimo. O gal ribos nėra? Kas ta riba?
Ta riba - tai superego, visuomenės normos, kurios per pasąmonę mums sufleruoja, kas geistina, o kas ne. Mes visi žinome – pornografija yra blogai. Nors nė vienas, ją žiūrėjęs, negalėtų pasakyti, kad nepatiko viskas. Na, taip, galbūt buvo kažkas neskoningo, bet nepatiko tik kažkas pornografijoje...
O jei žengtume toliau – ar visas žvaigždžių gyvenimo stebėjimas nėra noras „legaliai“ mėgautis pornografija? O jei tai sumaišytume su siaubu, smurtu, prievarta ir gyvu eteriu... Mano galva, K. Krivickas būtinai turėtų perskaityti šį romaną – jis geriausiai žino, kaip žmonės geidžia smurto, kaip tenkinasi baisiausiais dalykais.
Tai žino ir J. Katzenbachas. Paprastos, atsitiktinai pagrobtos nepilnametės mergaitės įkalinimas ir to, kas su ja vyksta, transliavimas, tampa didžiausiu malonumu ne vienam gyventojui, nepriklausomai nuo lyties, socialinės padėties ar turtų. Malonumas trina ribas, jis vienija. Žmonės stebi išsigandusią mergaitę, kurią lyg triušį laboratorijoje filmuoja gudri maniakiškų polinkių turinti porelė. Tuo pačiu metu, į pensiją išėjęs psichologijos profesorius, matęs pagrobimą, bando suprasti žmogaus psichiką ir rasti kelią, vedantį į mažos mergaitės išgelbėjimą.
Kur čia intriga? Pagrobėjas Maiklas su savo drauge Linda kuria ne šiaip sau paprastą siaubo realybės šou - jie kuria tikrą siaubingo malonumo spektaklį. Patį novatoriškiausią reginį žemėje. Jie - geriausi sadomazochizmo specialistai internete.
„Maiklas visada paisė žiūrovų, įsitraukusių į „kas bus toliau“ maniakišką veiksmą, poreikių. Įsivaizdavo save kaip Naujojo amžiaus rašytoją, ateities poetą. Tradicinius rašytojus, skiriančius mėnesius ir metus pasakojimams ant popieriaus, jis laikė dinozaurais, akivaizdžiai keliaujančiais išnykimo link. Didžiavosi kalbantis kita kalba, neapribota anglų, rusų ar japonų kalbų. Jis ne iš tų dailininkų, įkalintų drobės rėmuose; jo potėpiai nuolat kinta ir mainosi. Priešingai nei kino režisierius, kuris dirba laikydamasis griežtos biudžeto, jis kuria paveikslus, kupinus nežinios ir staigmenų. Jis nepririštas prie jokio dialekto ar terpės. Jis - šių laikų menininkas, derinantis kiną ir video su internetu, žodžiais ir spektakliu, kuriantis daugialypį kūrinį, kalbantis ateičiai, ne prieštvaniniams praeities laikams. Save jis laikė pusiau dokumentininku, pusiau prodiuseriu. Jis kuria gaivališkus kūrinius.
Ir jo nė kiek nejaudino tai, kad jo kūryba remiasi nusikaltimu. Visi pažangūs menininkai rizikuoja, galvojo jis“.
J. Katzenbachas tikrai įtikinamai aprašo paslaptingą ir dažnai kvailomis klišėmis apipintą interneto pasaulį, kuriame žmonės tenkina visas slapčiausias savo fantazijas. Romanas kažkuo primena neseniai pasirodžiusią kino sensaciją – Henry Alexo Rubino filmą „Atjungimas“. Ir jis apie tą patį – paauglius, kurie tenkina interneto vartotojų nesveikas fantazijas. Seksas ir skausmas čia siaubingai susipynę, todėl bandyti juos atpinti, neverta.
Ar viskas, turiu omeny snuff filmus (filmas, kur vaizduojamas realus asmens ar asmenų nužudymas, be specialiųjų efektų pagalbos - DELFI), tik dėl susvetimėjusios visuomenės? O gal žmonėms tik reikėjo formos, kad jie išlaisvintų tai, kas visada juose slypėjo?
Čia galime prisiminti dar du interneto eros siaubą gerai iliustruojančius kino hitus – „Pasmerktieji“ su Steve‘u Austinu ir „Nesusekamas“ su Colinu Hanksu. Visuose minėtuose filmuose žaidžiama tuo pačiu – kiek toli žmogus eis, jei bus nebaudžiamas, tarsi internetas atliktų Gigo mite minimo žiedo funkciją – paverstų nematomu?
Ar ne taip ir yra? Ar interneto komentarai neparodo to tikrojo kiekvieno žmogaus veido, kurį kasdieniame pasaulyje slepia baimė ir drovumas? O kas, jei interneto komentatoriai, kurie meldžiasi, kad nesisektų J. Bieberiui, galėtų siūlyti, ką padaryti su maža mergaite, uždaryta kažkokiame rūsyje? Ką jie siūlytų padaryti? Kaip kankinti, kad patys pasitenkintų?
Įtampa romane „Profesorius“ svilina, rašytojo vaizduotė ir talentas – stebina. Gebėjimas koja kojon žengti su realybe, o ne su dinozaurais – kelia pagarbą. Viskas yra taip, kaip turi būti tikrai aukštos kokybės meno kūrinyje: jis atjungia realybę. Jis tampa vienintele tikrove. Ir malonumo perdozavimas yra garantuojas.
„Linda puikiai suprato, ką jis nori pasakyti. Pirmosios trys kalinės buvo visai kitokios. Ketvirtas numeris visus žiūrovus domino dėl priežasčių, kurias ji tik dabar pradėjo suprasti. Jai nereikia griežtos rankos. Ją grobti buvo pavojinga, tačiau kur kas vertingiau. Linda žengė į priekį ir apsikabino meilužį. Pajuto, kaip dažnėja pulsas. Ne toks jausmas, koks apima, kai Maiklas naktį įsliuogia po antklode, net jei abu labai pavargę, ir ji pajunta jo atkaklų poreikį; net ir ne tai, ką ji jaučia sumuodama jų uždarbį. Tai buvo visai kas kita. Ji tikėjosi, kad Ketvirtas numeris – kalbant apie sveiką protą – bus tokia kaip kitos, o dabar pirmą kartą pagalvojo, kad ji kur kas geresnė, kur kas pažangesnė ir kur kas įdomesnė. Tai labai prieštaringa, pagalvojo ji. Ketvirtas numeris kur kas jaunesnė už kitas, nuo Pirmo iki Trečio numerio. Ji paimta visai kitokiomis aplinkybėmis turint visai kitą intenciją.
Linda juto, kad su tuo Ketvirtu numeriu jie yra ant kažko labai ypatingo ribos, kažko, ko ji nei tikėjosi, nei įsivaizdavo.
Ją net nukrėtė iš jaudulio.
Rizika, pasakė ji sau, yra lyg meilė.
Regis, Maiklas jautė tą patį. Jis ūmai pasilenkė ir brūkštelėjo per jos lūpas savosiomis švelniai, gundomai. Ji akimirksniu stumtelėjo jį lovos link. Jiedu elgėsi tarsi paaugliai, juokėsi, kone kikeno iš susijaudinimo, užvaldyti jausmo, kad jie – menininkai, kuriantys tai, kas peržengia visas tikrovės ribas“.
Tas malonumas, kurį patiri skaitydamas J. Katzenbacho romanus, tikrai peržengia tikrovės ribas ir norėtųsi, kad jo būtų kuo daugiau. Juolab, kad šis romanas nėra paskutinis rašytojo darbas, o tarp neišverstų lietuviškai puikuojasi psichotrilerio klasika laikomi kūriniai „Proto būsena“, „Atpildo diena“ ir „Žmogus šešėlis“ (nominuotas Edgaro Allano Poe premijai). Enjoy! (liet. mėgaukitės).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!