Jiems nerūpi, kad galbūt tu studijuoji prestižiniame šalies universitete, po darbo naktimis bandai pasiruošti egzaminams – jų akyse tu esi žmogus, kuris jau nieko nepasiekė ir niekada nepasieks, todėl su juo gali bendrauti bet kaip.
Teko patirti daug nemalonių situacijų. Prieina pirkėja prie kasos, aš nuskenuoju prekę, ji išsprogdina akis ir užsipuola mane, jog kaina čekyje nesutampa su kaina lentynose. Tada prasideda įžeidinėjimai: „Tu gal skaičiuoti nemoki, nuskenuok dar kartą“, „Tai nueik ir pataisyk tas kainas, o ne žmones apgaudinėk!“.
Tikras pragaras užverda likus keletui minučių iki 22 valandos – tada kasininkėms tenka klausytis išgėrusių asmenų riksmų, kaip mes privalome leisti jiems pirkti, kad jie spėtų nusipirkti alkoholį (ir nekreipti dėmesio į motinas su vaikais, stovinčius eilėje, bei kitus pirkėjus, kuriems alkoholis galbūt nėra viso vakaro pagrindas bei jie sąžiningai laukia eilėje?).
Nesutikus prisiklausome įvairių rusiškų ir lietuviškų žodžių – įdomu, ar tokie piliečiai taip vadintų ir savo motinas, dukras, žmonas? Kaip tokie asmenys drįsta vėliau tikėtis malonaus aptarnavimo? Malonus aptarnavimas nėra retenybė – tiesiog viskas turi grįžtamąjį ryšį.
Turėjau net savo mėgstamus klientus, dėl kurių buvo liūdna išeiti iš darbo – jie ateidavo sekmadienį rytais, nusipirkdavo laikraščių, kavos, pieno, kiaušinių, pakalbėdavome apie politiką, kitas aktualijas, jų asmeninius gyvenimus. Elementarus mandagumas – „Laba diena“, „Ačiū“, „Geros dienos“ – yra tai, ką būtina įsisavinti pirkėjams, norintiems malonaus aptarnavimo. Pabaigai tiktų nebent žinomas posakis, kad tikrąją galingojo galią parodo tai, kaip jis bendrauja su pačiais mažiausiais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo mintimis? Esate dirbę aptarnavimo sferoje? Papasakokite kaip sekėsi! Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: