Karštą liepos dienos rytą vadovas sukvietė mus, keturis skyrių vadovus, ir pasakė, kad esame komandiruojami į mokymus Druskininkuose, kur patirtimi pasidalins gaminio technologai iš užsienio. Šiek tiek nuliūdau, nes mano kolegės moterys, su kuriomis reikėjo vykti, gana nuobodžios ir be humoro jausmo. Na, bet juk vykau toliau gilintis į savo mėgiamo darbo plonybes.
Apsigyvenome puikiame SPA, ryte susirinkome į mokymus ir pirmoji diena buvo visomis prasmėmis nuobodi. Tiek pranešėjas buvo blankus, tiek informacija beveik visa žinoma. Tačiau susirinkome kitos dienos rytą ir buvo kitaip. Prieš mus stovėjo pasitempusi pranešėja ir šalia – jos aistentė Vedrana. Maždaug 25 metų aukšta mergina, tamsiais lyg sabalo plaukais, plačia balta šypsena, trumpute vasariška suknele ir aukštakulniais, kurie ir taip ilgas kojas atrodo ilgino iki begalybės.
Vieninteliu objektu prieš mane tapo Vedrana. Jos išraškingą figūrą pabrėžianti suknelė ryškino visus privalumus, iššokę speneliai ėmė kaitinti kraują, gana greitai pradėjau įtarinėti, kad suknelė ir tėra vienintelis jos rūbas. Ji greitai pastebėjo mano veriančius žvilgsnius, tačiau mokymai tęsėsi. Pietų metu, pranešėja pasakė, kad pranešimą baigsime anksčiau, nes ji nori pasinaudoti proga ir pasilepinti SPA.
Pranešimo pabaigoje ji manęs kaip džentelmeno paprašė, kad aš padėčiau asistentei sudėlioti gaminių dėžes ir jas paruoštume perdavimui padaliniams. Su Vedrana likome dviese SPA pagalbinėje patalpoje su krūva dėžių.
Vedrana mikliai palypėdavo kopetėlėmis prie sudėtų dėžių nukeldavo viršutinę su adresatu. Ties vienu tokiu palypėjimu išgirdau mergaitišką cyptelėjimą, atsisukau ir netekau žado – besileidžiant nuo kopetėlių, Vedranos suknelė užkliuvo už kopetėlių, pasikėlė, priešais mane atsivėrė tik jos išradinga šukuosena.
Ji, iš baimės išmesti brangų gaminį, tiesiog liko stovėti. Prišokau prie jos, paėmiau dėžutę, tačiau priartėjęs susilaikyti jau nebegalėjau... Įsisiurbiau į ją lyg ir prinokusį persiką, jaučiau kaip jos rankos rauna mano plaukus, ilgos grakščios kojos tiesiog smaugia, jausmo nestabdė net nugarą draskantys aukštakulnių kulniukai. Po vieno aistros pliūpsnio veiksmas persikėlė ant grindų, kur tiesiog abu degėme aistra, tempu ir pojūčiu, kad norime nuo tos aistros ištirpti.
Jaučiausi tarsi mes tai darytume nežinia kurį kartą, nes abu jautėme vienas kito norus, be menkiausios užuominos rasdavome jautriausias vietas, išradingumui nebuvo ribų. Finale atrodė, kad tiesiog išskridau. Negrįštamai. Atgavusi kvapą Vedrana užsitempė suknelę, pasitaisė išsidarkiusius plaukus ir pasakė, kad nori kavos.
Sėdėjau šalia ir buvo sunku patikėti, kad ką tik aistra degusi mergina iš Balkanų lyg niekur nieko gurkšnoja kavą. Paklausiau, ar galėsime susitikti vėliau vakare, ji pasakė, kad jei dar kartą susitiks, tai gali ir neišvykti atgal. Paprašiau, kad pasiliktų, nes aš neįsipareigojęs, bet Vedrana tik pridėjo prie mano lūpų pirštą nutildydama ir pasakė: „Tai neįmanoma.“
Po to ji tiesiog išėjo...
Visus metus ieškojau kažko panašaus į Vedraną, laukiau, dvejojau. Vėliau sukūriau šeimą, esu laimingas ir niekada neišdaviau žmonos, nes esu tikras, kad to kas nutiko Druskininkuose neįmanoma pakartoti ar atkartoti. Visiems ir visoms linkiu patirti tokią aistros akimirką, kokią patyriau aš, ir kuri mane vis mintimis nuveda į Drsukininkus. Ir, matyt, nuves kol būsiu gyvas!
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano karščiausias vakaras“. Savo laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt
Vieno pasakojimo autorius laimės 600 eurų vertės prizą išskirtinės prabangos 5* viešbutyje „Amsterdam Plaza“, Palangoje.