Laukiame rinkimų, kad gyvenimas pagerėtų, tada laukiame kitų, nes paaiškėja, kad buvo išrinkti ne tie. Visą gyvenimą laukiame meilės, laimės ir sėkmės.
Gerai, jei kažką dėl tos laimės, meilės ir sėkmės darome, o jei nieko nedarome ir tik gyvename laukimu? Kiek galimybių ir tos tikrosios laimės mes prarandame?
Mokomės, dirbame, perkame būstus ir vis laukiame to tinkamo momento kurti šeimą bei ramiai gyventi.
Turiu pažįstamą, kuri visą laiką laukė to gero ir tinkamo vyro šeimai. Turėjo kelis vaikinus, kurie nuoširdžiai ją mylėjo ir siūlė kurti šeimą. Tačiau jai vis buvo ne laikas.
Na, ir ką. Metai bėgo, o ji vis laukė. Jau visi draugai sukūrė šeimas, pasistatė namus. Net pasiekė, ko norėjo, karjeros srityje. O ji vis laukė to tinkamo laiko, kada pagaliau bus laiminga. Ir to idealaus varianto, to vienintelio.
Na, ir ėjo metai, o kaip neatsirado tas laimės skleidėjas, taip neatsirado. Graudu buvo žiūrėti į nutrūkstančius santykius, nes vis kažkas buvo negerai, pažįstama vis lauke kažko geresnio. Žiūrint iš šono, taip atrodė, kad bent dvi geras progas ji tikrai pametė ir nebesusigrąžins.
Tad verta gyventi čia ir dabar, nes niekas negali pažadėti rytojaus. Reikia būti laimingu dabar, nes nebūtinai rytoj tam bus priežastis.
Reikia mylėti dabar ir kurti gyvenimą dabar, o ne laukti vis kažkokios įsivaizduojamos dienos ar tam tikro mėnesio, ar kažkelintų metų, kada pagaliau ta laimė aplankys ir neva viskas tuo pasibaigs.