Męs lietuvei emigracijojė rašom be klajdū. Tokiu stiliumi, suprantama, bus ir likęs mūsų, emigrantų, laiškas didingiems ponams, gyvenantiems Lietuvoje, kurių IQ labai aukštas, o prašmatnūs biurai kvepia rožėmis. O mes čia, emigracijoje, smirdame. Silke, kurią skutame, ir vištų, kurias pešame, išmatomis.
Mes esame grupė lietuvių, dėl įvairių priežasčių atsidūrusių čia, Anglijoje. Gyvename viename name, vakarais susirenkame virtuvėje ir kartu kepame bulves. Mūsų IQ labai mažas, smegenys nelabai raitytos, todėl esame verti paniekos. Realiai tai tikrai gėda save vadinti emigrantais dėl tokių ponų, kaip Užkalnis, kurie savo chamiškais pasisakymais galvoja pasišildyti dėmesio spinduliuose ir eilinį kartą supriešinti visuomenę. Lietuviai „ten“, lietuviai „čia“. Norite pasakyti, kad mes tikrai labai skiriamės? Mes nusprendėme trumpai pasidalinti savo emigracijos patirtimi, kiekvienas surašėme tai, ką galvojame, ir tikimės, kad būsime išgirsti, nes turime, ką pasakyti.
***
Agnė, auklė. Londone jau beveik metus laiko dirbu aukle. Nežinau, kiek čia laiko reikia būti išdirbus ir ar tiek užtenka, kad galėtumei vadintis emigrantu. Turiu menų srities bakalaurą. Darbe to bakalauro, aišku, man nereikia, bet, kaip sakoma, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Į Londoną atvažiavau, nes norėjau naujų patirčių, o čia gyveno viena mano pažįstama.
Iš tikrųjų, tai prieš atvažiuodama į Angliją, Lietuvoje irgi dirbau darbą, kuris taip pat nebuvo susijęs su baigta specialybe. Lietuvoje darbdaviai iš manęs šaipėsi, naudojo psichologinį smurtą, grasino, į darbą eidavau su baime. Grįžusi namo verkdavau. Sakot, kad baisiausia lietuvaičių klasė – tai ta, kuri „juodam dugne“, tie, kurie išvažiuoja dėl skurdo, ir kurie lietuviškai rašo su klaidomis? Tai siūlau pažiūrėti į tuos didenybes, kurie Lietuvoje kažkam vadovauja. Ir Seime, ir įmonėse. Kaip jie negerbia savo darbuotojų... Man atrodo, kad ten žymiai didesnis kaimas nei emigracijoje. Sėdi aukštai, oi kokia „mandravoškė“. Man dirbant Lietuvoje kartais atrodydavo, kad bosas, prieš užduodamas naują užduotį, žiūrėdamas į mane, mintyse pagalvodavo: „ėsk atliekas, verge“. Nes eidavai dirbti, o norėdavosi vemti. Bet, kaip sakoma, žuvis pūva nuo galvos.
Man apskritai šita situacija, kai Lietuvoje „varo“ ant emigrantų, tai čia panašiai būtų, jei tėvai varytų ant savo vaikų. Maždaug: „Kodėl tu toks kvailas? Aš juk protingas“. Tai švieskit visuomenę, švieskit kaimus, kurkit geras darbo sąlygas Lietuvoje. Geras pavyzdys yra užkrečiamas. Kodėl sako, kad lietuviai, atvažiavę į Angliją pasidaro laisvesni, pradeda daugiau šypsotis? Nes perima vietinių įpročius. Tai kurkit gerus įpročius Lietuvoje. O kur veda „varymas“ vieniems ant kitų? Mieli „heiteriai“, atsakykite patys sau.
***
Buvęs „leiborius“ Jonas. Kaip ir dauguma tautiečių, į Angliją atvažiavau spaudžiamas finansinių sunkumų. Tik atvykęs į Londoną įsidarbinau statybose, nors jokios ankstesnės patirties šioje srityje neturėjau. Pradžioje, net ir gaudamas 7 svarus per valandą (šiuo metu minimalus atlyginimas Anglijoje – 6,50 svaro per valandą), per dieną aš uždirbdavau 50 svarų (1000 svarų per mėnesį), kurių pilnai užteko nemažo kambario nuomai, maistui bei dar šiek tiek likdavo. Ir tai viename iš brangiausių pasaulio miestų – Londone. Ar Lietuvoje būtų įmanoma išgyventi ir dar susitaupyti iš 1000 litų (300 eurų) algos?
Per porą metų dirbdamas statybose įgijau „carpenter‘io“ (staliaus) profesiją ir kaip stalius jau uždirbu po 150 svarų per dieną. Mano toks atvejis yra tikrai ne vienintelis. Noriu paklausti ant emigrantų „varančio“ A. Užkalnio, ar žurnalistu besiskelbiąs minėtas ponas yra baigęs bent vieną aukštąją mokyklą (kad studijavo Vytauto Didžiojo universitete žino visi, tik ne visi žino kokius „universitetus“ A. Užkalnis baigė). Tai, jog A. Užkalnis keliolika metų gyvenęs Anglijoje įrenginėjo ir valė BBC ofisus irgi žino ne kiekvienas vietinis Anglijos „budulis“. Kaip čia gaunasi, jog BBC valytojas prasimušęs Lietuvoje į rašytojus, maisto kritikus, žurnalistus ir dar velniažin ką, varo ant likusių Anglijoje kolegų (juodadarbių „budulių“)?
***
Inga, be profesijos. Įdomu, ar ponas aristokratas Užkalnis pagalvojo apie kitą emigrantų pusę – ne smegenų vingių, o paprasčiausio etiketo. Įdomu kuris, emigrantas ar ištikimas Lietuvos pilietis, praleis močiutę stovinčią prie perėjos, o kuris bandys pralėkti nekliudydamas pėsčiųjų. Kuris nusišypsos sutiktam neįgaliajam gatvėje, o kuris pasišaipys. Kuris pasisveikins su aptarnaujančiu personalu, padėkos. Kad ir koks „budulis“ bebūtų, emigrantas kai kuriais atvejais yra pranašesnis už ištikimą pilietį „visa galva“, nes yra gyvenęs ne Tarybų Sąjungos nustekentoje šalyje ir gerbia kitą asmenį, mokosi iš aplinkinių.
Jau geriau tegul emigruoja „kaimiečiai“, gal smegenų raukšlių ir neįgaus, bet bent jau etiketo ypatybių išmoks, ko labai trūksta sunkiai Lietuvoje gyvenantiems piliečiams. Aišku, sunku šypsotis kitam, kai vos galą su galu suduri ir galvoji, už kokius pinigus reikės vaikui sportbačius pirkti. Taip taip, ne tik emigrantai sportbačius bei „treningus“ perka ir vaikšto su „cepomis“. Patarčiau ponui Užkalniui dar kartą emigruoti, proto gal nesuteiks, bet bent jau etiketo tai turėtų išmokti, o padirbus fabrikėlyje ir pinigėlių užsidirbs ir, duok Dieve, gal ne toks piktas bus. Toks piktas gali būti tikrai ne iš gero gyvenimo.
***
Austėja, padavėja. Nieko nuostabaus, kad Lietuvoje garsūs žmonės sau dividendus kraunasi stumdami ant kitų (labai dažnai – emigrantų), juk Lietuvoje išgarsėti galima arba viešai žeminant kitus (pvz. Jagelavičiūtė, Jazzu), arba keliant pusnuoges nuotraukas į socialinius tinklus ir į kairę, ir dešinę šnekant nesąmones (čia komentarų nereikia). Svarbiausia, laiku ir vietoj viešai nusikeikti arba, labiau išvaizdiems – nusirengti. Surinktų „laikų“ skaičius rodo, kad šitie triukai veikia. Užkalnis juk dabar žvaigždė Lietuvoje, o Didžiojoje Britanijoje buvo niekas. Pasirinko Lietuvą, nes čia šlovės pelnytis tokiais metodais nepalyginamai lengviau. Juk jokio talento nereikia! Pili „š“ ant kitų ir visi tave pagarbiai šlovina. Galima sakyti, labai maža šlovės kaina. O dabar ypatingai madinga varyti ant emigrantų. Priešprieša tarp Lietuvoje likusių ir emigravusių p. Užkalnio parodoma taip, kad emigrantai – durniai, o Lietuvoje liko grietinėlė, elitas ir šiaip intelektualai. Ir jei dar keli durniai Lietuvoje liko, tai, tikimasi, neilgai trukus ir tie emigruos.
Juk mes nuolatos patenkame į idiotiškiausias situacijas, ir apie mus rašo spauda bei pasakoja televizija, nes mūsų nusikaltimai dažniausiai, išsiskiria kraštutiniu silpnaprotiškumu. Na taip, Lietuvoje net nusikaltimai yra tik aukščiasiame lygyje – tai yra prasigėrę Seimo nariai avarijas sukelia viską prieš tai kruopščiai apgalvoję, ir net televizijos reitingus mušančios laidos, tokios kaip „Farai“ ar „24 valandos“ rodo gražų mūsų aukštuomenės gyvenimą.
Mes, emigrantai, skrodžiame vištas, o linksminamės skrosdami vieni kitus ir leisdami „funtus“ Palangos Basanavičiaus gatvėje. Lietuvoje vištų niekas neskrodžia, nesukinėja galvų kalakutams, ir neskuta silkėms uodegų. Lietuvoje taip gera gyventi, kad kalakutai patys nusisukinėja galvas, ir išsiskrodžia. Kai Užkalnis užeina į eilinį restoraną išleisti savo super aukštu intelektu uždirbtų eurų, jį aptarnauja ne padavėjos, o kepsnį kepa ne virėjas – jam patarnauja direktoriai. Unikali šalis! Ką noriu pasakyti – mes visi vienodi ir tie likę, ir tie, mes, kurie išvažiavome. Budulio gėdos etiketę nešu oriai. Ir jei grįžusi į Lietuvą išleidžiu kelis šimtus sunkiai uždirbtus svarus – ar ne geriau nuo to Lietuvos verslininkams?
***
P.S. Lenkas. Kartu su mumis Londone gyvenantis lenkas irgi „įsijungė“ į mūsų diskusiją ir pasisakė: ar ir Lenkijoje visi taip „važiuoja“ ant emigrantų? Štai išvertėme jo mintis:
Pirmoji emigrantų banga Lenkijoje buvo vadinama „nevykėliais“, nes emigravo tik patys skurdžiausi žmonės, neturintys išsilavinimo. Iš pradžių buvo populiaru galvoti, kad Anglijoje lenkai dirba tokius darbus, kurių nenori dirbti patys vietiniai anglai. Bet po kažkiek laiko lenkai „prasisuko“ ir ėmė geriau uždirbti ir kilti pozicijose. Tuomet ir tėvynėje mumis ėmė labiau didžiuotis.
Lenkijoje rasti darbą be pažinčių yra sunku. Pavyzdžiui, visoje rytinėje Lenkijoje nėra darbų. Todėl negali kaltinti žmonių, kad jie emigruoja. Vienas lenkų sociologas pasakė, kad tik tie žmonės, kuriems Lenkijoje nepasisekė, išvyko į užsienį, tai šis žmogus susilaukė labai aršios lenkų reakcijos. Faktas tas, kad tą patį darbą dirbdamas Lenkijoje vos pragyvensi (dar gyvendamas su tėvais), o Anglijoje jausiesi visai padoriai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!