Pirmoji pažintis įvyko vieno sąskrydžio metu – žmonių buvo daug, labai daug, bet mūsų žvilgsniai susitiko. Pirmasis vakaras buvo nuostabus ir nepakartojamas, pabuvome žmonių būryje, aš ten nieko nepažinojau, mane pakvietė vienas žmogus, kurį irgi menkai pažinojau, buvau apsupta daugybės nepažįstamųjų. Atėjo vakaras, galbūt jau ir naktis, jis pasiėmęs miegmaišį ant pečių pakvietė mane pasivaikščioti prie jūros, aš, žinoma, nedvejodama sutikau.
Kaip galėjau atsispirti jo mėlynoms akims ir nuostabiai šypsenai? Dabar jau žinau – jis mane vedėsi prie jūros į kopas po žvaigždėtu dangum su viena mintimi, o pas mane tų minčių nebuvo. Ėjom lėtai, pasišnekučiuodami, atėję prie jūros atsisėdome greta vienas kito, šnekėjomės apie viską, lyg šimtą metų būtume pažįstami, tas jausmas buvo nepakartojamas, apie savo gyvenimus labai labai daug pasipasakojome vienas kitam.
Jis taip nedrąsiai paėmė mane už rankos ir pasisodino sau ant kelių, toliau pratęsėme pokalbį. Pora sakinių ir jis mane pabučiavo, aš, žinoma, nesipriešinau. Galbūt giliai širdį sau neigiau, bet to ir laukiau, vienas bučinys sekė po kito, prasidėjo švelnios glamonės ir net nepajutau, kaip atsidūrėm kopose, o ten jau įvyko tai...
Tai buvo pasakiška: naktis, jūra, kopos, žvaigždėtas dangus ir mes tirpom vienas kito glėbį. Nuo tos pirmos pažinties ir nakties prasidėjo mūsų istorijos kūrimas, istorijos kūrimas todėl, kad mes vis tą patį kartojam susitikę. Kokia nuostabi istorija, kaip nuostabiai mums sekasi būnant kartu ją kurti, ir tai jau vyksta dvejus metus. Per tuos dvejus metus patyrėme nuostabių akimirkų, kurių išplėšti iš širdies niekas nesugebėtų.
Paskutinis jo išvažiavimas anapus Atlanto buvo tikrai netrumpas, galbūt šiek tiek atitolom vienas nuo kito, bet susiskambindavome praktiškai kiekvieną dieną, žinojom, kaip gyvenam, nes viską vienas kitam pasakojomės, pokalbiai telefonu kartais trukdavo valandą ar dvi, ir mes visą laiką rasdavom, apie ką kalbėtis. Laikui bėgant jo gyvenime atsirado draugė, jie apsigyveno kartu, o aš nepykau ir nekėliau isterijos, juk toks tas gyvenimas, jis ten, o aš čia, jis gi vyras, jam reikia sekso, reikia moteriškų rankų namuose ir rūpesčio, bet tai nesutrukdė mums toliau bendrauti, susiskambinti ir plepėti.
Po truputį net nepastebėjau, kaip ir mano gyvenime atsirado antra pusė. Taigi, mes vienas be kito negalim, vienas apie kitą galvojam, šnekam apie savus prisiminimus, o turim antras puses. Mes taip vienas kitu pasitikėjom, kad net lovos reikalus su antrosiomis pusėmis aptarinėjom: kas tinka, kas netinka, „va tu maže taip darydavai ir taip man gera būdavo, o ji to nesugeba“ ir t.t.
Ir štai atėjo laikas, kai jis pranešė, kad grįžta balandį atostogų į Lietuvą po tikrai netrumpo laiko. Pranešė prieš maždaug mėnesį. Tie du mėnesiai laukimo buvo tikrai ilgi ir mes kalbėdavomės valandų valandas apie jo grįžimą, kūrėm planus, kaip susitiksim, kaip mums seksis bendrauti, kūrėm planus, ar pavyks mums tik dviese pabėgti nuo visų ir nuo visko. Jis grįžo, viskas pavyko tobulai, jis čia pabuvo 2 savaites, tos dvi savaitės buvo nepakartojamos. Išvažiuodamas atgal už Atlanto jis parašė man žinutę: „Paprašysiu tavęs dar, būk gerutė, aprašyk visus savo potyrius, mintis, kaip jauteisi po mūsų susitikimo (sodyba, pietūs, virtuvė ir visa kita), kas labiausiai patiko įstrigo, man viskas labai įdomu, atsiųsk man tai elektroniniu paštu.“
Tai mano laiškas jam:
„Nesitikėjau tokio klausimo, nelengva viską papasakoti, bet jei nuo pradžių tai...
Su dideliu džiaugsmu laukiau mūsų susitikimo, galvojau, svajojau, ar įgyvendinsim tai, ko norėjom abu: pabūti kartu, kažkur pabėgti nuo visų ir nuo visko, bet viskas pavyko tobulai. Kai išlindusi iš vonios atidariau duris ir išvydau tave su gėlių puokšte, tikrąja ta žodžio prasme linko keliai, akys sužibėjo, širdis daužės, dabar rašau ir keista, kaip paauglė, kaip vaikas koks, bet taip jau buvo... Nemoku paaiškinti, koks malonus jausmas buvo, kai apkabinai, kai prisiglaudei, pabučiavai. Mmm...
Laukiau, kada Velykos pasibaigs, kada galėsiu lėkti namo ir laukti tavęs. Kiekviena minutė, kiekviena akimirka su tavim buvo nuostabi ir nepamirštama. PIETŪS. Tokie pietūs jau ne pirmi, bet kiekvieną dieną atėjus pietų metui skubu, lekiu namo, tarsi tai būtų pirmas kartas, pirmas susitikimas, su tokiu džiaugsmu ir noru, kad vėl būsiu tavo glėby, jausiu tave, bučiuosiu tave, nepakartojama mylėtis su tavim, tikrai negaliu šito aprašyti, tai neįmanoma. Tas pabėgimas iš lovos į virtuvę – tobula, suteikia kažką neįprasto, kitokį potyrį, kitokį jausmą besimylint, aš buvau devintam danguj, galiu pasakyti tik ačiū tau, kad darai nuostabius dalykus, ir su tavim aš tuos dalykus darau drąsiai, elgiuosi natūraliai ir tai nepakartojama, tu suteiki džiaugsmo ir pilnatvės mano gyvenime. Man jau 30 metų, per tą laiką tikrai buvo visko, ir ištekėjusi buvau, ir šiaip visko buvo pasitaikę, niekuomet ir su niekuo nesijaučiau taip tobulai kaip su tavim.
Labiausia įstrigo sodyba, tas laikas, tos akimirkos galėtų tęstis amžinai, tai tikrai tikrai buvo nuostabu, aš pirmąkart taip šokau nuoga prie židinio apsikabinusi žmogų, kurio, atrodo, niekada nenorėčiau paleisti iš savo glėbio (rašau šį sakinį ir akys apsipylė ašarom). Jaučiausi tokia laiminga ir mačiau tave laimingą, atsipalaidavusį, akys žvalios, šypsena neblėso nuo lūpų. Sukūrėm tikrai kad ir trumpą, bet pasakišką laiką.
Gera, kai lauki, tikiesi ir viskas pavyksta su žmogumi, kurio nori, kuriuo pasitiki, kuris tau kelia pačias geriausias emocijas. Nuo pirmos nakties prie jūros kopose akimirkos – nuostabios, tokios, kurių pamiršti neįmanoma, galvoji ir akyse iškyla vaizdas. Vienas, antras, trečias ir t.t., ir atrodo, tai buvo vakar, nes viskas taip giliai įsirėžę į atmintį, mums gera kartu, mes kartu laimingi, šypsomės, juokiamės, be jokių kompleksų, be susivaržymų. Tai nepakartojamas jausmas.“
Jo laiškas man (kalba beveik netaisyta):
„Kaip fainai parašei, maže, pabandysiu parašyti aš iš savo pusės :*
Na, kad paskutinius kelis mėnesius kaip mažas vaikas be saldainio gyvenau ir galvojau tik apie tave, žinai jau... Gražūs prisiminimai mūsų... Mes... Mūsų pokalbiai, skambučiai... Aš taip tryškau noru su tavimi susitikti, kad „ne tas žodis“, tiesiog krausčiausi iš proto dėl tavęs :* Na, ir dėl grįžimo...
Sunku buvo tiek kelionėje susikaupti, tiek su visais bebendraujant, nes mintys sukosi tik apie tave, kaip susitikti... Kada susitiksim... Kaip viskas eisis. Na, ir išaušo penktadienis, jau ryte lekiu pas Mažę, prisipažinsiu, tryškau didžiuliu noru, bet ir jaučiau susijaudinimą, įtampa, vis dėlto nesimatę buvome nemažai laiko ir tarp mūsų atsirado žmonių.
Nupirkau gėlių, dovanėlę ir ką, judu link Mažės. Atvažiavau pas tave į kiemą, rankos pradėjo drėkti, kojos irgi sunkiai sekėsi valdyti, pulsas stipriai pakilo, okis, įėjau į laiptinę ir su kiekvienu laipteliu vis jaučiau, kad artėju link tavęs ir vis labiau jaudinausi, kaip kas bus :) Turbūt jei ne vonia, iš karto būtum atidariusi duris, mano balsas būtų pastriginėjęs. Sunku šnekėti, bet tas trumpas adrenalinas, kur esi... Neprisiskambinau, įtampa kilo ir štai atidarai tu duris :) Labai didelis buvo man klausimas, kokios nuotaikos ir kokią tave rasiu, išvydau tave ir labai gera pasidarė, step by step (liet. žingsnis po žingsnio) vis jaučiausi sugrįžtantis, drąsus ir apie viską galintis šnekėti ir viską daryti AŠ su TAVIMI :) Įteikiau gėlių, pašnekėjome, žiūriu į akis tavo bešnekėdamas ir galvoju, kaip apsikabinti, pabučiuoti :) Iš lėto sugebėjau, trumpi bučkiai ir mano liežuvio „bajeriai“ labai gerai suveikė ir davė pasitikėjimo bei drąsos. Na, ir mūsų atsigulimas, apsikabinimas ir ilgesni bučiniai tave beglamonėjant ir besibučiuojant... Širdis kalė ajetau kokiu ritmu :))))) Buvo labai stiprus ir geras jausmas sugrįžti į tavo glėbį :) Taip buvo gera tave bučiuoti ir glamonėti, jog „ne tas žodis“... Na, aišku, nebūčiau aš, jei taip ilgėdamasis, negalėdamas pasimylėti neįsinorėčiau ir nepaprašyčiau tavęs ko nors (...) Jausmai skraidė po visą kūną, taip gera buvo, kad „ne tas žodis“. Na ką, išsiskyrėme ant Velykų, bele egzistavau, kurdamas planus ir svajodamas išvysti savo Mažę po Velykų be raudonkepuraitės (PMS), viskas sukosi tik apie tai, nelabai pamenu iš tikro, apie ką ir bendravome su vaikystės draugais, nes vis sukosi mintys, kada sąžiningiausia būtų man lėkti pas Mažę ir kaip viskas vyks.
Pavyko prikalbinti tave atvykti (buvau pas draugus, šventėm gimtadienį), buvo labai gera išvysti Tavo dukrytę, tave prie draugų, stengiausi neprisigerti. Na ką, važiuojam pas tave, aš jau buvau drąsus ir mačiau, kad tu manęs nori :)))) Sugrįžimas pas tave po pertraukos, tavo alsavimas, stiprus apsikabinimas mums besimylint yra žodžiais neapsakomas, taip gera buvo, kad ajajai, virtuvėje po to... Aš tiek laiko laukiau ir taip gera buvo sulaukti :* Miegas tave apsikabinus buvo toks ramus ir geras, ryte skaičiavau minutes, kada grįši ant pietų :)))) Stengiausi kuo mažiau žiūrėti į laikrodį, nes taip lėtai laikas bėgo, kad ajetau... Ir va, mūsų pietūs, ir vėl kaip gera tave nurengti, pamylėti, uch :) Nusistovėjo lyg viskas, ir va, trečiadienis vėl pilnas adrenalino dėl Š....., kas bus... Ką jis čia veikia... Kaip Mažė jaučiasi, kas čia bus... Labai vakare nuraminai, kai paklausei manęs ir išvažiavai pas draugę :) Džiaugiausi dėl to, truputį atsipūtėme ir sugrįžtu vėl pas Mažę, kiekviena akimirka, kiekvienas apsikabinimas, kiekvienas pasimylėjimas su tavimi toks vis kažkuo ypatingas ir norimas :)
Kitą savaitę mes jau pripratome vienas prie kito, viskas nusistovėjo, kartu laiką leidžiame, kartu miegame, Tavo dukrytė... Jautėmės kaip gyvendami kartu ir buvo gera. Na ką, šitiek svajota apie mus, nuo visko pabėgančius į sodyba prie židinio nuo visų :) Tik mes dviese, židinys, graži aplinka ir tekila :) Labai pasistengei dėl aprangos, sijonukas ir tu mane nėrei iš kailio :) Įsikūrėme, o tada, kaip mums visada būna, viskas natūraliai verda, nereikia vakaro plano rašyti :) Muzika, mūsų bendravimas, židinys... Aš jaučiau euforiją :))) (...) Buvo nerealu :) (...) PAVYKO VISKAS TOBULAI IR BUVO FANTASTIŠKA su tavimi :* (...)
AČIŪ AČIŪ AČIŪ, šis laikas buvo nerealus, mažut, tu auksas mano, su kuriuo mes kuriame nuostabius potyrius ir istoriją, kad ir kaip gyvenimas klostysis, visada tu esi ir būsi mano širdyje :* Labai noriu su tavimi kurti dar daug daug istorijos, kur būsime tik AŠ ir TU, kalnuose, prie jūros ir minčių yra begalybė, nes su tavimi laikas yra nerealus :****“
Štai mūsų istorijos dalis, ji tikrai nepakartojama ir nuostabi. Vėl lauksiu tavo skambučių, pašnekesių, o labiausiai lauksiu tavęs sugrįžtant, kada vėl galėsiu apkabint, bučiuoti, mylėtis, ir vėl sukurti kažką nuostabaus, tik TU ir AŠ.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone ar patirtimi? Jūsų istorijų ir nuomonių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Meilė“ arba žemiau: