Simona pasiūlė pasistatyti mašiną jos kieme. Pasistatęs mašiną nukulniavau į miestelį, apžiūrėjau renginį. Daugybė moliūgų ir žmonių. Jau sutemus, apie 8 vakaro pėsčiomis pasiekiau kaimelį. Ogi žiūriu, pasitiko mane pasipuošusios moterys. Sako, kol aš nuėjau į moliūgų šventę jos spėjo ir karvutes pamelžti, ir veršiukus pagirdyti, ir vištas palesinti, tad pakvietė prie stalo.
Įsikalbėjime. Laura – darbšti moteris – paruošė skanius balandėlius. Jos draugė Simona, kai baigė mokslus, buvo išvykus į Kiprą o vėliau – į Škotiją padirbėti. Po to įvyko „Brexitas“ ir ji grįžo į kaimą padėti tėvams ūkyje. Ir, sako, vyrai vietiniai geria, vyriškų rankų trūksta. Apsikeitėme telefono numeriais, jau buvo sutemę, ir aš išvažiavau.
Kitą penktadienį suskambo telefonas. Skambino Simona. Sako: „Alvyduk, kiaulę pjovėme, atvažiuok į svečius, pavaišinsiu šaltiena, skania kepta mėsyte.“
Taigi, gražų spalio vakarą jau atvažiavau į kaimelį. Ogi stalas nuklotas, visa giminė susirinkusi.
„Oo, – sako, – žentelis atvažiavo.“
Visi pradėjo ploti, šiek tiek sutrikau, bet Simonos mama Aldutė pasisodino šalia, sako: „Na, po 50 gramų, Alvydėli.“
Taip jau išėjo, kad netempiau gumos ir persikrausčiau pas Simoną kartu gyventi. Ji graži, jau į Kristaus amžių įžengusi moteris, o aš – antro kurso studentas. Ir kažkaip mane pradėjo pamažu traukti prie darbų. Bet aš nė teisių neturėjau, nemokėjau ir vinies įkalt, juk tam meistrai samdomi – pradėjau jaustis nepilnaverčiu. Ji vyresnė, rūpestinga, o ir pagal savo amžių tikrai gražiai atrodanti moteris. Bet žinote: kaimas, mobilaus ryšio gero nėra, internetas vos vos veikia, aplink – miškai, ir man, jaunam žmogui, pradėjo darytis nuobodu.
Po kurio laiko Simonos mama pasakė: „Na, ką, dukrele, reikia tau tekėti. Nėra ko laukti, turime puikų žentuką.“
Aš kaip ir nieko prieš, bet juk dar tik antrakursis, nė gyvenimo patirties jokios neturiu. Jeigu tapsiu tėvu, kaip turėsiu šeimą išlaikyti? Jau tas bulviakasis man toks sunkus iš fizinės pusės buvo, o ir kaimas netraukia. Visą gyvenimą gyvenau Klaipėdoj, be to, jaučiuosi, kad esu šiek tiek po padu.
Simona pabaigusi mokslus ir planuoja mokytojauti, o man ji sako, kad reikia įgyti mechanizatoriaus specialybę, jog galėčiau vairuoti traktorių, nes vietiniai vyrai prasigėrę, netikę ir neva aš vienas iš keleto kaime, kuris yra ramus, kultūringas.
Žinote, 12 metų skirtumas, bet visgi nesiskundžiu. Savaitgalį turėjome gražų vakarėlį. Lauros vyras pagrojo saksofonu, mes smagiai pasišokome. Jos sesuo Alina sako, kad senesniais laikais visi tuokdavosi 18-19 metų ir nereikia čia kompleksuoti. Tačiau vieną vakarą į kiemą atvažiavo kažkoks vyras. Prisistatė, atvažiavo su raudonomis rožėmis ir teiravosi Simonos. Vos nesusimušėm su juo. Kaimynai jį išvarė lauk, sakė jam nesirodyti. Pasirodo, buvo kažkoks romanas prieš daug metų tarp jų, bet nors manoji patikino, kad seniai viskas baigta.
Mano mama sako, tu tik džiaukis, kad vyresnę moterį gavai. Sako, dabartinės jauniklės visos tik įnikusios į instagramus, nežino nei kaip karvutę pamelžt, nei kaip vėdarus išvirt, nei kaip višteles palesinti. Paprotino mane ir močiutė.
Todėl nusprendžiau savo ateitį susieti su kaimu, mesti studijas universitete ir tapti mechanizatoriumi. Reikia gyventi Lietuvoje, o ne po visokias Škotijas, Anglijas važinėti. Sava žemelė, savos karvutės pienelis, o karvutė – tai visas fabrikas, ir sūrio, ir varškės galima pasigaminti. Tik tas prakeiktas bulviakasis ir fizinis darbas, prie kurio esu nepratęs... Juk reikia tvarte ir mėšlą šakėmis iškrauti, ir kombikormą iš turgaus arkliu parsivežti, nes žiemą joks džipas per pusnis nepravažiuos. Tik kažkodėl jaučiu, kad gyvenu ne savo gyvenimą.