Istorija nr 1. Viršuliškių „parko“ istorinės atminties kūrimasis
Prieš nepilnus metus, periodinėje (ar skaitmeninis kasdienių naujienų žiniatinklis atsinaujinantis tik pagal jam vienam suvokiame logiką, gali būti taip vadinamas?) perskaičiau, kad žinomų Lietuvos tapytojų sūnus Mykolas Sauka „įspaudė“ savo kūrybos „pėdą“. Jo pasirinkimas man tuo metu pasirodė intriguojantis ir savitas. Ši skaitmeniniu būdu atskriejusi žinia išliko atmintyje su žyme – „reikės aplankyti tą parką ir pažiūrėti tas skulptūras“.
Bendroje viešoje veikloje Saukos betoninės skulptūros sulaukė nemažai dėmesio. Kultūrinių naujienų sraute jų atsiradimas atrodė daugiau mažiau taip, kad menininkas ieško savo „vietos ir raiškos būdo“. Be jokios ypatingos ŠMC ar MO pompastikos ir reklaminių/ skatinančių/ formuojančių nuomonę specialistų/ kultūros autoritetų žinučių/ deklaracijų/ raginimų/ dūsavimų/ dėkojimų. Tokia kultūrinio isteblišmento laikysena tik dar labiau masino aplankyti „tą vietą“ ir pažiūrėti „tuos dalykus“.
Bendrame žinučių (90 proc. tekstinių nuorodų atrandamų taip vadinamoje internetinėje žiniasklaidoje, žiniomis tikrai vadinti negalima, tad renkuosi jas vadinti – žinutėmis) sraute šis įvykis buvo užfiksuotas taip, kaip rašoma. Menininkas labai aiškiai formuluoja savo poziciją, apie kultūros išcentruojantį būvį ir kultūrinės atminties kūrimo poreikį, apie tai, kaip sąmoningai jis rinkosi ne tik savo kūrinių išraišką, bet ir jų būsimą „gyvenamąją“ vietą. Paskaičius visą interviu su Sauka, susidaro įspūdis, kad jis turi ne tik menininko teche, bet ir pathos. Deja, kaip dažnai būdinga kuriantiems žmonės, Sauka turi ir kiek naivokų lūkesčių. Mąstydamas apie tolesnį savo kūrinių „gyvavimo pobūdį“ jis teigia, kad pastarieji Viršuliškių parke gyvens kaip jo „namiškiai“, kaip voverės ar barsukai ir kad to miško/ parko „ne-namiškiai“/ lankytojai, čia atklydę ar su interesu atėję žmonės, bus sąmoningi ir „neateis naktį su kūju“, t. y. neniokos jo skulptūrų.
Sauka nenumatė vieno paprasto akcento, o jei numatė, tikėtina neįvertino jo poveikio galios: matyt, ieškodamas per Google paiešką vietos savo betoniniams „namiškiams“, negali įsigyventi į tą vietą iki galo. Google retušuoja ir eliminuoja vietos asmeniškumą („uždengiami ar retušuojami žmonių veidai ar mašinų numeriai yra tiesioginis šio „uždengimo“ pavyzdys), todėl pozityvi aplinka: sutvarkytos vaikų žaidimų aikštelės šalia parko, niekuo neišsiskiriančių blokinių namų tvarkingi kiemai, vaikų darželis iš vienos pusės, tyli ir rami vyraujanti atmosfera apžiūrint tą vietą dienos metu, neatskleidžia kas yra „tikrieji šios vietos valdovai“. Tačiau apie tai jau istorijos Nr. 1 moralas.
O dabar dar kartą trumpai įtvirtintina tai, kaip viskas atrodo po Saukos kūrybinės užmačios įgyvendinimo ČIA. Ši nuoroda leidžia suprasti, kaip pasikeitusi vieta formalizuojama kaip esanti jau kitokia: Viršuliškių parkas aprašomas jau su nauja tapatybe, formaliai nurodant tiek jo aplinką, tiek ir įdomųjį turinį. Saukos kūrybinis veiksmas jau tampa kultūrinės istorijos su atitinkama intencija, kūrimosi faktu.
Visa ši ilga litanija su atitinkamais šio teksto autoriaus apmąstymais skirta tik keliems poleminiams sakiniams užrašyti ir jums pasakyti:
- Faktas – „plikas“ kitokios „kultūros“ Viršuliškių parke užfiksavimo pademonstravimas (nuotraukose matomi kitokios skulptūrų korektorių „kultūros“ intencijos ir būvis);
- Klausimas – ar tai, ką matome nuotraukose, turint omenyje Saukos kūrinių „neprovokatyvų pobūdį“, atskleidžia apie dalies vilniečių psichologinį, mentalinį ir praktinės elgsenos asmenybių būvį?;
- Retorinis teiginys: kultūra, o ypatingai jos istorinė atmintis, labai sunkiai skverbiasi pro „banalybes ir kasdienybės užkardas“ (todėl dar kartą šioje vietoje iškyla neįtikėtinas Juozo Miltinio žygdarbis Panevėžyje, sovietinio betono ir darbininkijos aplinkoje sukūrus ir išauginus neįtikėtinos reikšmės kultūrinį fenomeną).
O vis dėlto vietoj moralo, trumpas lyrinis nukrypimas: žvelgiant iš toli (nuotraukos, kuriose matome iš tolo rankas išskėtusio žmogaus skulptūrą) ir nematant „pakoreguotų“ skulptūrų plinta kūrybinės pastangos „dvasia“, jaučiamas kuriančiojo pažadas ir masinimas, kad ten yra žmogiškos kultūrinės atminties taškas.
Įėjus į skulptūrų erdvę, visų pirma užplūsta nusivylimo jausmas, barbariško elgesio pavyzdžio identifikacija ir... kultūrinės auros nebuvimo pajauta. Aiški, banali ir kasdienė aplinka. O gal šioje vietoje būtent to ir reikia? Gal tai pats geriausias dalykas, kas gali būti Viršuliškių parke: menininkas atliko savo misiją, o jo misijos atminties archyvuotojai įamžino ją savo korekcijomis ir to meto vyraujančių nuotaikų į-SI-amžimais – alkoholinių gėrimų stiklo šukėmis, vienkartinių indų liekanomis, lytinių organų kasdienio vaizdavimo spaudais, užrašais, kurie „varo į priekį tuščios galvos sąmonę“ ir... ką dar jie paliko?