Išties galiu pasakyti, kad visuomet buvau iš tų vadinamų patriotų, kurie gerbia, myli savo tėvynę (iš esmės, pasikeitė tik suvokimas apie ją, paminint, kad tėvynė – ne politika, o mano tėvų ir protėvių namai, kurie už ją kovojo ir kurie įskiepijo pagarbą jai). Ir vieną gražią dieną, vedini noro sukurti vaikams gražesnį rytojų, gražesnius namus, kiemą, gamtą ir artimuosius šalia, nusprendėme persikelti gyventi į rajoną, Klaipėdos rajoną, ne taip toli nuo miesto, keliolika kilometrų nuo jo, kuriame yra mūsų darbai. Įsigijome būstą (banko paskola, tačiau be jokios valstybės paramos, kadangi į ją negalėjome pretenduoti). Sunkiai dirbome, remontavome, kūrėme jaukius ir saugius namus. Gimė antras vaikas šeimoje. Viskas gražu, vyras sunkiai dirba, mama augina mažylį, rūpinasi pirmuoju vaiku kuris mokyklinukas.
Atėjus tam tikram momentui, ir mažyliui nesuėjus nė metukams, nusprendžiame, kad išeities nėra, mamai reikia grįžti į darbą, vardan kokybiškesnio gyvenimo. Noriu paminėti ir padėkoti valstybės tarnautojams, priėmusiems sprendimą leisti į VPA (vaiko priežiūros atostogos – DELFI) išeiti močiutėms, kuo mes ir pasinaudojome (ir, žinoma, padėkojant močiutei, kuri išgelbėjo sunkioje situacijoje). Taigi, bėga mėnesiai ir štai ateina diena, kai drebančia širdimi rašome į vietinį darželį, su klausimu ar patekome į jį (užsirašėme po gimimo praėjus porai savaičių). Ir sužinome, kad nepatekom ir nepateksim iki pat priešmokyklinės grupės (tada priimti jie privalo). Vadinasi mano vaikas netenka teisės į ikimokyklinį ugdymą iki kol nereikės į priešmokyklinę... Todėl vienas iš tėvų netenka darbo, šeima netenka nemenkos dalies pajamų, vaikai netenka teisės į kokybiškesnį gyvenimą ir apskritai į gyvenimą, o ne tiesiog į išgyvenimą.
Bandant išsiaiškinti situaciją, kaip, kodėl ir dėl ko vaikas nepatenka į darželį, kodėl ir kada tikimybė patekti, atsakymas vienas, jog gyvename rajone, o į rajono darželius patekti gali visas rajonas, šiuo atveju gyvename strategiškai tiesiog patogioje vietoje ir į šį darželį patekti nori visi, taip pat ir iš Klaipėdos rajone esančio miesto vaikai. Ir tai, kad mes gyvename tame miestelyje, nesuteikia mums jokio nei pirmumo, nei apskritai teisės patekti į mūsų kaime esantį darželį. Kur logika? Pasakykite man Jūs. Taigi, desperatiškai bandau ieškoti išeičių, kreipiuosi į šiuo atveju Gargždų miesto švietimo skyrių su pagalbos prašymu, žinoma, ten dirbančios moterys man stengiasi padėti ir pasiūlo pateikti prašymą į Klaipėdos miesto darželius, bet tai vilties nesuteikia, nes ir ten nelabai nori priimti rajono gyventojus (kas yra suprantama, juk ten viskas vyksta pakankamai civilizuotai, priėmimas į darželius, pirmumo teisė pagal gyvenamą vietą). Paprašau įtraukti mus į eilę ugdymo įstaigai Gargžduose, užrašo ir net suteikia vilties, kad kada nors ją gausime. Darbai mūsų yra Klaipėdos mieste, grafikas prasilenkiantis su darželio darbo laiku (mūsų kaimuke yra giminaičiai, kurie vaiką galėtų pasiimti iš darželio, deja, pasiimti iš Gargždų galimybės jie neturi).
Tiesa, pasiūlo valstybės kompensacijas privačiam darželiui. Pradedu tuo domėtis. Į mėnesį tektų mokėti nuo 300 Eur ir čia jau su valstybės kompensacija. Daug, mūsų šeimai – daug. Ir, žinoma, visi stojamieji mokesčiai (tiesa, ne visuose privačiuose darželiuose jie yra, bet ir ne visuose privačiuose darželiuose vietų yra). Pradedu domėtis toliau, vaikui sergant grąžina po 4 Eur už dieną, bet ne ilgiau 10 dienų. Visi žinome, kad lopšelinukai dažnu atveju serga ir serga dažnai. Vadinasi, vis tiek jei ir sirgs, bus išlaidos už darželį, plius gydymo kaštai ir plius vieno iš tėvų nedarbingumas. Pastaruoju metu nemažai buvo šnekama apie mamų „iškritimą iš darbo rinkos“. Tokiu atveju jos gali iškristi ir šešeriems metams.
Situacija atrodo beviltiška, bet panašios situacijos yra tikriausiai daugiau nei šimto šeimų, negavusių darželio mūsų kaimelyje (neaišku kiek jų vietiniai). Ir begalės kitų tėvų valstybės mastu.
Problema šiame rajone, tikriausia ir kituose, yra įsisenėjusi, finansavimo papildomoms grupėms nėra, mobiliems priestatams ar patalpoms įrengti taip pat, darželiai skėsčioja rankomis –„nieko negalime padaryti, kreipkitės į švietimą ar į merą“. Vadinasi, tiek miesto švietimo skyrius, tiek rajono, siuntinėja vieni pas kitus ir niekas negali atsakyti į konkrečius klausimus.
Valstybė skatina gimstamumą, tik gimdykite, mokėsime daugiau pinigų. O ką daryti, kai vaikas negauna ikimokyklinio ugdymo, nes tiesiog yra masinė problema su vietomis darželiuose, kada negauni net menkiausios vilties į jį patekti. Tiesa, pildant prašymą įtraukti į eilę, man labiausiai užkliuvo tai, kad daugiavaikės šeimos ir asocialūs asmenys turi pirmumo teisę į jį patekti. Kažkokia sovietinė diskriminacija. Kuo aš esu blogesnė už daugiavaikę mamą, kaip ir ji nėra blogesnė už mane? Kodėl mano vaikas turi negauti ugdymo, nes mūsų šeima, įsivertinusi galimybes, nusprendė, kad negalės kokybiškai išauginti daugiau nei dviejų vaikų. Ar aš mažiau dirbu nei mama, turinti daugiau vaikų? Ar mano vaikai turi daugiau nei jos vaikai? Tai yra labai individualu, vieni turi, kiti neturi. Daugiavaikės šeimos yra labiau remiamos finansiškai, dėl to sutinku, bet dėl švietimo, tai jau yra diskriminacija.
Tiesa, jei planuojate vaiką, pasiskaičiuokite, kad gimtų metų pradžioje, turėsite daugiau šansų patekti į darželį. Nes gimus metų gale, kaip toj dainoj, jau bus ir per vėlai, ir per anksti.
Taigi, reziumuojant, jeigu vaikai auga normalioje šeimoje, kuri neturi galimybių gimdyti daugiau vaikų ir gyvena Klaipėdos rajone, darželio gauti savo kaime negali. OK. Ką tokiu atveju daryti?
Esminis klausimas, kodėl rajone vis dar nėra centralizuoto ir civilizuoto priėmimo į darželius, pagal gyvenamąją vietą, kodėl apskritai jis nėra reglamentuojamas jokia įstatymine baze? Kodėl, valstybė, žinodama situaciją, nepasirūpina papildomų grupių ar darželių steigimu?
Privačių darželių daugėja, valstybinių, mūsų nelaimei, ne. Galbūt čia ir yra visa esmė? Tai mieli valstybės tarnautojai, išrinktieji Seimo nariai, pagalvokite prieš skatindami gimstamumą, ar nepažeidžiate kitų asmenų teisės į ugdymą, tėvų teisės į darbą, į kokybiškesnio gyvenimo suteikimą.
Ilgai dvejojau prieš siųsdama šį laišką, tačiau noriu tikėti, kad bent mano anūkai turės daugiau vilties lankyti darželį, jeigu vis tik apsispręs likti čia.
Tai yra padėtis be išeities, kreiptasi į švietimą tiek miesto, tiek rajono, visi patvirtino, kad vietos neturi. Gaila, kad aš savo vaikams turėsiu pasakyti, kad, deja, šio žaislo, ar šios pramogos, o gal net kokybiškesnio maisto sau leisti negalėsime.
Mano patarimas, labai gerai pagalvokite prieš rinkdamiesi gyvenamąją vietą prieš planuodami atžalas ir netgi pasirinkite tinkamą datą jiems gimti...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.