Ši jau ilgą laiką gendanti sistema veda iš proto ne tik Lietuvos mokytojus, bet ir vis dar čia likusius, tebesimokančius jaunuolius. Dar šiais metais kilęs pedagogų streikas – puikus to pavyzdys.
Moksleivių žinių kaina dvi priešiškos jėgos stengėsi išgydyti ypatingais skauduliais tapusias švietimo sistemos piktžaizdes. Tiesa, kuo visa tai baigėsi? Dar pompastiškesniais pažadais, kuriais (turbūt) mokytojai vėlgi buvo užmigdyti ir tik laiko klausimas, kada ši situacija pasieks kritinę ribą.
Kyla neaiškumų ir dėl to, kam dar vienas proveržis bus reikalingas, nes moksleiviai šiuo atveju lieka užmiršti. Aš, dabartinė abiturientė, buvau kurį laiką apleista, tačiau už tai, kad vyko streikas bei kiti bruzdėjimai, bet kokiu atveju būtina susiimti ir atsigriebti. Tai – logiška bei suprantama, juk mokyklą baigti vis tiek teks.
Tiesa, didžiulis krūvis mokymo įstaigose jau tapo įprastu dalyku (spaudžiu ranką kiekvienam savo kartos jaunuoliui, išgyvenusiam šį nepaprastą, daug iššūkių reikalavusį laikotarpį). Ir nesakykite, prašau, kad perėjote visą šį periodą nepajutę varginančio namų darbų kiekio bei laiko trūkumo.
Jūsų ir mano kartos situaciją skiria net keleri metai! Puiku, jei esate ypatingai imlus ir mokymosi procesas jums itin paprastas. Tokių – ne minios, o jų gretos vis retėja dėl augančių reikalavimų, Tiesa, yra ir toks scenarijus: niekas paprasčiausiai apie krūvį mokykloje garsiai nekalba, gal kiek rauko nosį gavę papildomų užduočių, bet nejaugi kažką pakeisi? Šis įsitikinimas, kad visos problemos išsispręs tyliai, deja, iškreiptas.
O krūvis, gerbiamieji, tikrai nemenkas. Turiu omeny tai, jog kiekvieną klasę baigiau su pagyrimu - „garbės raštu“, kuris patvirtina, jog mano įvertinimai mokyklos mastu – pakankamai aukšti. Tačiau nemanau, jog normalu geresnio pažymio siekti pavargusiomis akimis naktį vedžiojant po vadovėlio puslapius, mat sekančią dieną laukia net po keletą kontrolinių darbų ar savarankiškų atsiskaitymų. Net tų dalykų, kurie mums neaktualūs. Net tų, kuriuos 11 – 12 klasėje rinkomės „dėl pamokų skaičiaus“. Sakote, kad galioja apribojimai, atsiskaitomųjų kiekio „lubos“? Kontrolinį darbą visada galima pavadinti savarankišku ir vėl viskas išsispręs.
Nemalonu ir tai, kad mokytis mokykloje paprasčiausiai nėra laiko. Pamokų metu svarbiausi – žinių patikrinimai, nes yra nekompetetingų (o gal tingių?) pedagogų, kuriems svarbiausia užbaigtų temų kiekis, o ne rezultatas: pliusas ties knygos skyrium ir bet koks įvertinimas dienyne. Tuomet brandos egzaminas priklausys nuo to, kaip kruopščiai atlieki namų darbus ir mokaisi savarankiškai. Peršasi išvada, kad sumažinus namų darbų kiekį bei kilstelėjus mokymosi lygį pamokų metu, situacija labai pagerėtų – moksleiviai spėtų išmokti tam tikrą medžiagą ir užklasiniams užsiėmimams laiko dar liktų.
Dėl šios priežasties ir kitų švietimo sistemą ištikusių baisybių jau dabar, mokyklos suole, dalis mokinių net nesvarsto apie galimybę aukštojo mokslo siekti Lietuvoje. O ir likę protai „nuteka“ į užsienį, nes ten patrauklesnė galimybė dirbti darbą pagal tai, kokią specialybę taip apdairiai rinkaisi, palikdamas mokyklos suolą.
„Tai ko jūs norite?“ – mūsų dažnai klausia valdančioji dauguma. Paaiškinsiu savaip, tik būtinai atsižvelkite.
Moksleiviams dažnai kartojama, kad tolimesnį kelią, lemsiantį karjerą, jaunas žmogus privalo itin atsakingai apgalvoti ir priimti sprendimą, atsižvelgęs į savo pomėgius bei gabumus (pastarųjų vystyti laiko taip pat netenkame, nes esame „užmotyvuoti“ siekti aukštų rezultatų, kad kažkur vis dėlto galėtumėme įstoti). O Vyriausybė siūlo tokį kompromisą – daugiau IT specialistų – didesnis vidutinis atlyginimas šalyje. Tai ką gi turėtų daryti akis į biologijos vadovėlius nudelbę humanitarai? O būsimieji mokytojai? Kur šių sferų prestižo kėlimas? Kaip gi pasirinkus širdžiai mėgiamą dalyką oriai gyventi Lietuvoje? Paklausykite, ko mes norime: laisvės pasirinkti, įgyti taip reikiamų įgūdžių bei praktikos, o tuomet, susirasti tokį darbą, kuris atitiktų mūsų polinkius ir būtų apmokamas taip, kad garantuotų mūsų sėkmingą gyvenimą čia, Lietuvoje.
Žinoma, nerealu, kad atlyginimai mokytojams ir kitiems Lietuvos specialistams žaibiškai kils tą pačią akimirką, tačiau nuo kažko juk būtina pradėti – pertvarkos pačiame Seime, Vyriausybėje, teisingo prioritetų ir finansų paskirstymo, bendravimo. Turime ne tik girdėti, bet ir išgirsti vieni kitus bei suvokti, kad tai, dėl ko diskutuojame, yra reikšminga. Tuomet bus aišku, kokių veiksmų būtina imtis – šalinti ne tik padarinius, bet ir priežastis.
Svarbu, kad jaunas žmogus, mąstantis apie emigranto kelią, jaustų, kad juo rūpinamasi ir čia, gimtojoje jo šalyje. Štai kur prioritetas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mokiniai, mokytojai, kviečiame pasidalinti savo mintimis ir nuomonėmis! Kaip jūs jaučiatės mokykloje? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“.