Jeigu skaitote, visą tekstą priimkite, kaip mano asmeninę nuomonę, galbūt jūsų mokymo įstaigoje situacija visiškai kitokia.
Taigi, šią susidariusią nuomonę apie švietimo sistemą išdėstysiu dvyliktokės, gimnazistės akimis. Norėčiau pradėti, su teiginiu, kad švietimo sistemai trūkta bendro supratimo apie mokinių ugdymą. Pirmiausia, tie žmonės sėdintys švietimo ministerijoje, pagaliau turėtų suprasti, kad gyvenime, mes, baigę mokyklą, niekada nepanaudosime vektorių, išvestinių ar integralų.
XXI a. visuomenėje mums prireiks tik komunikacijos, etiketo ir panašių įgūdžių, bet būtent šių dalykų mokykloje esame mokomi mažiausiai arba visiškai nemokomi. Šių laikų mokykloje mes mokomės pažymiui, ne ruošiamės gyvenimui, bet mokomės pažymiui, kitaip tariant dešimtukui. Ir čia vėlgi kalta ŠVIETIMO SISTEMA, nes ji nesugeba sudaryti įdomios mokymo programos, kurią dauguma moksleivių mokytųsi iš širdies, tai ką? Belieka tik stengtis dėl skaičiaus 10 elektroniniame dienyne.
Trumpai tariant, mokinys baigęs mokyklą bando kuo greičiau pamiršti įsimintą mokslinę, faktų kupiną bei niekur nenaudingą informaciją, išvada tokia, mokinys, gavęs vidurinį išsilavinimą, kaip ir nieko vertingo nemoka. Aišku, dvylikta klasė truputį išsiskiria, visa dvylikta klasė yra skiriama jo didenybei – brandos egzaminui. Egzaminai laikomi svarbiausiu mūsų gyvenimo įvykiu. Ir visiems visiškai neįdomu ar anksčiau buvai sėkmingas mokinys, dešimtukininkas, galbūt olimpiadų laimėtojas, o gal nieko nepasiekęs, silpnai besimokantis mokinys, visa tai tampa nesvarbu, viską, įskaitant tavo ateitį, lemia egzamino rezultatas.
Aišku, dar nespėjau paminėti to, kad egzaminai visiškai neatitinka tavo lūkesčių, atrodo, mokaisi gerai, turi iš pamokos devynetą, egzamine surenki vos 40 procentų. Turbūt galvojate, tai ar čia ne mano bėda? Suabejoti švietimo sistema verčia tai, kad tokioje situacijoje gyvena daugiau nei pusė mano klasės mokinių, tada ir susimąstau, o galbūt problema ne manyje? Nežinau, ką egzamine planuoja veikti silpnai besimokantys mano bendraamžiai. Tikrai nežinau.
Taip pat, pamiršau paminėti tai, kad dažniausiai net nespėjame išeiti mokymo programos, o jau esame priversti laikyti egzaminą. Pavyzdžiui, kalbu apie anglų egzaminą, šiais metais, jis daugiau nei savaite anksčiau (gegužės 11 dieną), šiuo metu mes net nesame baigę programos, o ką jau kalbėti apie kartojimą? Nepamirškime to, kad ne tik egzaminų datos ankstinamos, bet ir keliami reikalavimai. Reikalavimai, kartais pasiekia tokias aukštumas, kai kurie nustebina net visko mačiusius mokytojus.
Aš asmeniškai visiškai nesuprantu egzaminų tikslo. Kodėl būtent tai turi nulemti ateitį? Kodėl egzamino vertinimas nėra sumuojamas su, pavyzdžiui, 12 klasės pažymiais? Kodėl tavo tolimesnį gyvenimą nulemia ne 12 metų praleistų mokykloje, o pora dienų, praleistų egzamine?
Egzamino programa tokia plati, norint pasiruošti vienam egzaminui yra privaloma perskaityti 4-5 knygas, turiu omenyje, ne perskaityti, o gal labiau išmokti. Ar tai jums normalu? Asmeniškai aš planuoju laikyti 5 valstybinius egzaminus, todėl net nežinau nuo ko pradėti ruoštis.
Egzaminai eina vienas po kito ir niekas net nepagalvoja, galbūt tarpas tarp egzaminų turėtų būti didesnis? Apie mūsų gerovę dažnai nepagalvoja net mokytojai, kadangi jiems jų dėstoma pamoka yra svarbiausia, kartais jie tiesiog pamiršta, kad mes, mokiniai, turime ir kitų pamokų, ir kitų asmeninių veiklų, hobių, turime galbūt merginas, vaikinus? Galbūt norime šiek tiek laiko praleisti su tėvais, šeima, draugais? Galbūt mes norime pasimėgauti pavasariu? Dvyliktoje klasėje visus šiuos dalykus mokiniai tiesiog apleidžia. Kodėl? Nes tam nelieka laisvo laiko! Mes pamirštame tikrąsias gyvenimo vertybes! Ir kas iš to?
Nežinau, ko šių laikų visuomenei reikia? Ko siekiama tokia švietimo sistema? Žmogaus, kuris paklaustas nežinotų, kas yra meilė, bet puikiai išmanytų integralus, aukštąją matematiką? Kodėl mokykloje nemokoma kūrybiškumo? Kodėl nėra vertinamas mokinio kūrybiškumas? Vis dėlto kūrybiškumas šiek tiek ugdomas lietuvių kalbos pamokose, bet ar to pakanka? Ką ugdo tikslieji mokslai? Jie skatina mus ne mąstyti, o taikyti mintinai išmoktą formulę ar sprendimo būdą.
Taigi, teksto tikslas buvo pavaizduoti šių laikų mokinio kasdienybę, o čia jau jūs spęskite ar tai normalu. Manau, kad kalbu didžiosios daugumos Lietuvos mokinių vardu. Neteisinga būtų teigti, kad mano tekstas kažką pakeis, bet nepabandęs niekada nesužinosi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.