Tai, kas vyksta dabar - vienas iš geresnių dalykų, kas nutiko Lietuvos didiesiems miestams pastaruoju metu. Pagaliau pradedame rūpintis ne tik gamta, tačiau ir savimi. Juk visai neseniai didžiavomės savo automobiliais, išpuoštais, prižiūrėtais, lyg ir atspindinčiais socialinę padėtį. Tikriausiai mes, lietuviai, jautėme kažkokį nepilnavertiškumo kompleksą...
Štai dabar dažnas iš mūsų šokame į riedučius, ant dviračio ar tiesiog judame aplink miestą savomis kojomis. Vis tik reikia sutikti, jog automobilis yra reikalingas, o kai kada nepakeičiamas, tačiau toji, rodės, tolima vizija, jog bent laisvalaikiu reikia rinktis alternatyvųjį transportą, virto realybe.
173 metai prabėgo nuo tada, kai Anglijoje buvo išrastas dviratis, tačiau žmonės vis dar sukuria naujas koncepcijas ir sugeba paneigti posakį, jog antrą kartą dviračio neišrasi. Pastaruoju metu netrūksta naujų, netikėtų dviračių dizainų, jų panaudojimo būdų. Pasitelkiamos nūdienos technologijos, tokios kaip triformatis spausdinimas, anglies pluoštas, kuris, beje, nėra nauja technologija, tačiau į masinę dviračių gamybą atėjo ne taip ir seniai. Taip pat nepamirškime perdirbtų medžiagų, kurios tik dar labiau įprasmina šią transporto priemonę. Jei gamybinės medžiagos ir technologijos nestebina, tai dizainas ir panaudojimo galimybės negali palikti abejingų. Elektriniai, susilankstantys, be paminų...
Smagu, jog šį proveržį jau galima pamatyti tarp mūsų. Pradedame į dviratį žiūrėti ne tik kaip į tokią transporto priemonę, kurią ponas Napalys panaudoja nuvažiuoti į gretimą kaimą ir nusipirkti naminukės, tačiau kaip saviraiškos, nevaržomo judėjimo, o kai kuriems ir gyvenimo būdo priežastį.
Taip pat norisi pakalbėti apie kasdienį dviratininkų gyvenimą mieste. Kadangi pats save laikau dviračių entuziastu, didelę laisvalaikio dalį sieju su šia judėjimo rūšimi. Pastaroji vasara Vilniuje tikriausiai buvo pati dviratiškiausia. Tą patvirtino ir rekordinis dalyvių skaičius „Velomaratone“, o taip pat itin išaugęs „Velo Orient“, „Kritinės masės“ susidomėjimas. Jeigu prieš keletą metų dviračių takučiai būdavo pakankamai laisvi, tai šią vasarą rankas derėjo laikyti ant stabdžių rankenėlių. Tačiau tas itin neerzino, nes buvo galima jaust pakilią nuotaiką ir nuoširdų džiaugsmą, kurį rodė it grybai po lietaus dygstantys „dvirastistai“.
Faktas, jog dviratininkų kultūra tik formuojasi, todėl tikrai yra kur tobulėti. Visų pirma reikėtų padėkoti vairuotojams. Nors šiek tiek keista, jog lietuviai gali būti atlaidūs ir supratingi, tačiau tik taip galėčiau atsiliepti apie sostinės vairuotojus. Būkime atviri - kartais dviratininkai elgiasi šiek tiek neatsakingai, tačiau reikia tikėtis, jog ateityje ši problema nebekamuos nei dviratininkų, nei vairuotojų.
Gaila, tačiau vis dar yra ir tokių vairuotojų, kurie nepagalvoja, jog dviratis dalyvauja eisme ir tam tikromis aplinkybėmis reikėtų skirti daugiau pagarbos dviratininkų atžvilgiu. Mažesniuose miestuose, kur dviratininkų nėra tiek daug, vairuotojai nėra pratę dalintis keliais, todėl važiavimas gali tapti rizikingesnis.
Būtina paminėti ir vidinę dviratininkų kultūrą. Gaila, tačiau šiuo metu turime takučius, kurie tampa per siauri, jog sutilptų visi norintys. Čia ir kyla nemalonios situacijos. Paminėti reikėtų nesilaikymą dešiniosios pusės, manevravimą po takelį. Žinia, jog kai kurie rimtesni dėdės lekia greičiau nei kiti, todėl esant laisvai atkarpai jie turėtų laisvai aplenkti lėtesnius, tačiau nutinka visko.
Dviratininkai gerbia bėgikus, bet jei pastarieji bėgioja dviračių takais - nieko gero. Gyvename draugiškai - reikalui esant galime dalintis takais, tačiau egzistuoja tokių bėgikų, kurie ir manevruoja, ir nesilaiko pasirinktos pusės. Reikia suprasti, jog susidūrus su dviračiu, pasekmės gali būti liūdnos abiems dalyviams.
Aktualiausia problema dviratininkams - tai pėstieji, kurie naudojasi dviračių takais. Galbūt žmonės turi regos sutrikimų ir nepastebi, kur eina, galbūt jaučiasi labai dideli ir netelpa pėsčiųjų juostoje, kuri dažniausiai platesnė nei dviratininkų. Turbūt apmaudžiausia tai, jog išgirdę signalą pasitraukti, kai kurie dar piktinasi. Ne išimtis ir mamytės, kurios paleidžia savo vaikučius bėgioti arba važinėtis triratukais takuose, kur išties nemažas dviratininkų srautas. Vaiko gerovė svarbu, tačiau ja labiau turi rūpintis tėvai, bet ne dviratininkai, kuriems tenka laukti dažnai nenuspėjamų mažylių manevrų. Jau nekalbant apie tai, jog vis dar galima pastebėti mūsų mažiausiųjų, kurie nedėvi apsauginio šalmo.
Kaip žinia, dalis šių „nuopelnų“ tenka ir valdžiai, kuri paskutiniu metu primiršusi apie eko transporto augimą mūsų miestuose. Iš esmės neužbaigtas dviračių takų voratinklis, statūs šaligatvių bortai, netinkami nuvažiavimai, praktiškai nėra dviračių pervažų. Tai ne tik nepuošia miesto vaizdo, tačiau prieštarauja išsakytai vizijai, jog turi būti skatinamas ekologiškas transportas. Taip pat trukdo vystytis tai pačiai dviračių kultūrai. Dažnas dviračių entuziastas važinėja pažeisdamas kai kurias taisykles, tačiau jis ir neturi kitos išeities. Reikia tai pripažinti. Žmonės jau išreiškė savo nuomonę šiuo klausimu. Dabar belieka laukti valdžios darbų, kurie spręstų esamas problemas.
Reikia tikėtis, jog neliksime pamiršti, toliau bus tik geriau. Tačiau ir patys turime prisidėti prie to - savo idėjomis, darbu, elgesiu. Į visą šį reikalą reikia žiūrėti optimistiškai ir elgtis taip, lyg daug kas priklausytų nuo mūsų pačių. Turbūt taip ir yra. Belieka susitepti grandines ir laukti kito sezono.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!