Kerka (būrys) Lietuvos Romuvos vaidilų ir prijaučiančių šį kartą savo seminare pasitelkė A. J. Greimo rekomenduotą religijos tyrimo figūratyvinės logikos metodą. Anot jo, jei nagrinėsime tik „horizontalų“ tikėjimo lygmenį, tai Lietuvos mitologija atrodys tik kaip fantastinių, stebuklinių pasakų rinkinys. Jei jungsime „vertikalų“ (kryžius) – gamtmeldžių religiją derinsime prie visuminio kultūros klodo (kalba, šokiai, kulinarija, karyba, buitis ir t.t.), tada atsivers visuminė samprata.
Nors nei mūsų istorikai, nei archeologai dar neįvardino kokia buvusių Šventųjų miškų (giraičių, gojų, šilų ir pan.) paskirtis, bet šiandien mums jau suprantama, kad tai tarsi bažnyčių pirmtakas. Tose šventgirėse turėjo tvyroti medžių, akmenų, vandens telkinių, žolynų įvairovė ir būtinoji rimtis. Ten mūsų bočiai gydė dvasią, meditavo, meldėsi ir siekė psichologinės darnos.
Keista, kad per menkas mūsų istorikų dėmesys Lietuvos piliakalniams. Kokia jų paskirtis? Istorikai bemaž vieningai tvirtina – tik gynybinė. Tačiau paprasčiausi piliakalnių matmenys, jų įvairovė liudija apie kur kas didesnę paskirčių įvairovę. Tarkim, labai aukštas Panemunės piliakalnis šalia Nemuno, netoli Zapyškio – vos 4x130 žingsnių. Kam toks skirtas? Žinoma, Vorutos pilis prie Anykščių (130 m.x45 m.) tikrai buvo gynybinė. Tokia buvus ir Eikšos pilis prie Eišiškių (apie 1 ha ploto). Akademikas Romualdas Grigas mano, kad dalis piliakalnių – ritualinės paskirties. Dalis, žinoma, tarnavo signalinei funkcijai. Degė ugnis ir visas svietas akimirksniu žinojo apie atslenkantį priešą. Iš gamtmeldžių logikos aišku, kad vien ritualinių piliakalnių baltai neturėjo. Gal. Kaip ir stabų. Kam, jei dievybės čia pat, aplink, visoje gamtoje?
Ir, žinoma, Lietuvos gamtmeldžiai visiškai nesutinka su Lietuvos istorikų piešiamu „paveikslu“, kad smūtos, karo grėsmės prieigose, žemionys (liaudis) slėpėsi tik pilyse ir tik tokiu būdu gelbėjo ne tik savo gyvastį, bet ir skalsą (turtą). Logika kalba, kad ir gynėjai, ir žemionys su savo turtu (avys, vištos, maisto atsargos, seneliai, vaikai, moterys ir t.t.) ten tiesiog visi visu gvoltu netilptų.
Atrodo, kad istorikai neturi ir atsakymo į klausimą: kodėl senovės gamtmeldžių (tokį terminą siūlo akademikas Z. Zinkevičius) šventovės, alkai buvo miškuose? Kodėl taip toli nuo gyvenviečių? Tarkim, Treniotos laikais Kernavės šventvietė ir žynys rezidavo už 10 km prie Neries. Tarkim, prie Telšių gamtmeldžių alkas buvo ant kalno, dabar vadinamo Dievo sosto kalnu, miške, toli nuo Telšių, o tuo labiau nuo Žemaičių sostinės Varnių. Ir kodėl patys Varniai – ne prie centrinio Žemaičių (tokio termino, kaip Žemaitija, nebuvo) alko ant Lopaičių kalno? Manoma, kad tai ne piliakalnis. Tai labai aukštas, šaltiniuotas, akmeningas kalnas, iš kurio išteka Žemaičių upė Aitra. Tai visoje Lietuvoje (trikampis tarp Rietavo, Varnių ir Laukuvos, šalia Tverų) stipriausia geoenergetinė vieta, stipriausias bioenergetinis laukas! Gal mūsų bočiai apie energiją ir nekalbėjo, bet jie tikrai žinojo kur kaupiasi energija. Galime manyti, kad „šventas“ vietas atspėdavo iš retų augalų, rūšinės sandaros ir dvikamienių, trikamienių medžių. Tokie iš vieno kelmo išaugę keliakamieniai medžiai – nuo amžių žinoma – auga tik energetiškai labai aktyviose vietose.
Seminaro dalyviai aptarė ką tik E. Malūko parašyto istorinio romano „Vytauto žemė“ ištrauką apie tai, kaip XIV a. pabaigos gamtmeldžiai, Žemaičiai, savo šventėje Vytautą paskelbė savo karaliumi. Apie Žynių žynio vaidmenį to meto visuomenės gyvenime. Šiuo metu mūsų istorikai aiškina, kad tuo metu žynio institutas – nežymus ir net nesiekia kunigaikščio patarėjo statuso. A. J. Greimas „Lietuvių mitologijos studijos“ kalba ir logika įrodo: atvirkščiai! Kaip tikėjimo vedlys, žynys, gali būti traktuojamas kaip atskalūnas?!
Šiandien jau žinome, įvairių mokslininkų darbai įrodo, kad netikinčių žmonių nėra. Skiriasi mūsų tikėjimo objektai. Ir, manau, šiandien niekam ne paslaptis, kad mus valdo visuotinė energija. Esu įsitikinęs: jei sutrinka energijos apykaita, prasideda liga, ir pasveikti galime tik tada, kai atstatoma energijos apykaita. Panašu, kad mūsų protėviai ir be aukštųjų mokslų žinojo daugelį energetinio gydymo būdų. Tai būdai iš žmogaus „iščiulpti“ blogą energiją ir atvirkščiai. Tam panaudodami Vandens, Oro, Ugnies ir Žemės galias. Tuo būdu išgertas gurkšnis vandens gali būti ir „blogasis“ vanduo, ir „gerasis“. O maistas būdavo gydantis ir kenkiantis ir pan.
Seminaro metu ypatingai akcentuota, kad tas, kuris siekia žynio vardo ir pasirinko žynio kelią, be jokios abejonės turi būti ne tik sensibilas (jautrus), bet ir didelės energijos žmogus. Tuo būdu visi seminaro dalyviai virgulės (dvišakas virbas, naudojamas vandens gyslai rasti) pagalba ieškojo požeminės upės. Malonu, kad visų eksperimente dalyvavusių Romuvos žynių rankose ten, kur giliai žemėje nematomi upės krantai, ten virgulė tai linko, tai stiebėsi aukštyn (jei nėra vidinės energijos, virgulė nereaguoja). Kai kam eksperimentas pasirodė kaip ryški, nežinota patirtis.
Antroji seminaro praktinė užduotis – žmogaus ir medžio energetinė terapija. Žynė Audronė Jodkonė (Rumšiškės) ne tik seminaro dalyviams, bet ir dideliam smalsuolių būriui paaiškino ir parodė kaip būtina elgtis, kad medis „atsilieptų“ ir tęstųsi gyvas ilgalaikis ryšys. Terapija medžio energija – ilgas ir labai sudėtingas, net subtilus ritualas, kuris turi ne tik meditacijos, bet ir autosugestijos (savęs įtikinimo) požymių. Žyniui reikalingos specifinės žinios ir išpažinties paslaptis. Kiekvienas, kuriam reikia pagalbos, pagal taisykles turi žyniui išpažinti, papasakoti savo rūpesčius ir tik tada žynys pasako gydymo būdą. Vieniems tiks medžio, o kitiems akmens ar žolynų (vaistažolės) terapija. Bus ir tokių, kuriems pakaks vien įtaigios kalbos.
Vien tai, kad iš smalsautojų (pašaliečių) būrio daug jaunimo domėjosi, dalinosi kontaktais, prašė pagalbos, rodo koks didelis žynių „rankose“ visuomenės domėjimosi potencialas.
Žinoma, gamtmeldžių religija, kurios turinys ir esmė – tas pats Dievas, jokiu būdu nesiekia varžytis ar kartoti krikščionybės, nors pati krikščionybė ir kilusi iš gamtmeldžių religijos (per 75 proc. dogmų, kartoja šventes ir pan.). Vien tai, kad šiandienos visuomenėje ryškėja gamtos (bendrąja prasme) svarba, auga vienybės su gamta samprata, kad mes išmokome tausoti ir gerbti gamtą (siaurąja prasme) atveria gamtmeldžiams puikią perspektyvą padėti Žmogui per Gamtą pažinti save.
Panašu, kad žynė Audronė (Rumšiškės) šiuo metu bene vienintelė Lietuvoje propaguoja būtent senovinio religinio tikėjimo stilių. Auga gražus pasekėjų būrys. Suprantama, kad žynio statuso gali siekti tik ypatingų savybių, tik tam savo gyvenimą pašventęs Žmogus. Žynio vardas negali būti nei paveldimas, nei suteikiamas koks garbės žynio vardas ar primestas Romuvai nusipelniusiam atsitiktiniam žmogui. Joks universitetas neparuoš studento žynio darbui, nes žyniu reikia gimti. Gimti su stipria energija, proto jėga ir karminėmis savybėmis: valia, žingeidumu, komunikacija, o trumpai drūtai – su charizma.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!