Pasiilgstu dienų, kai po darbo neskubėdavau namo, galėjau spontaniškai ką nors sugalvoti ir tą tiesiog padaryti. Pasiilgstu atostogų, kurių metu galėdavau aktyviai keliauti, pažinti įdomias vietas, nesitaikydama prie mažojo žmogelio norų bei pageidavimų. Pasiilgstu komandiruočių, kurias labai mėgau ir noriai į jas važiuodavau, nesusimąstydama apie ilgesio jausmą mažajai atžalai.
Sutinku, kad tai mano pačios kaltė, jog nesugebu tinkamai susiplanuoti laiko. Jaučiuosi lyg užburtame rate. Keista, kad išvargus norisi pabūti vienai, o kai atsiranda (nors ir retai) tokia galimybė, pradedu galvoti apie savo mažiuką, kaip jam sekasi... Pradeda graužti sąžinė, kad nesu šalia jo.
Į darbą po motinystės atostogų išėjau, kai sūnui buvo vieneri metukai. Galima sakyti, kad tai buvo ne tiek mano, kiek mano vyro noras. Žvelgdamas į pavyzdžius aplink, jis bijojo, kad užsisėdėsiu namuose ir nebenorėsiu grįžti į darbą apskritai, užsiimsiu kažkuo namuose ir nuo to pradėsiu „pušti“ bei „bobėti“.
Tada pirmą kartą aplankė dvilypis jausmas – iš vienos pusės suvokiau, kad išėjimas į „išorę“ yra naudingas tiek man, tiek vaikui, iš kitos pusės, kankino nuolatinis kaltės jausmas, kad nesi šalia vaiko. Ypač kaltės jausmas sustiprėdavo išsiskyrimo akimirkomis, atsisveikinant.
Guodžiau save tuo, kad vaikas paliekamas saugiose bei mylimose senelių rankose. Logiškai mąstant, suprantu, kad vaikui galiu suteikti meilės ir dirbdama. Darbas nepadaro iš manęs blogos mamos. Net atvirkščiai, jam jau nebereikia mamos, kuri būtų šalia 24 valandas per parą. Juk labai dažnai nuolatinis buvimas vienas šalia kito nereiškia buvimo kartu. Be to, ir ilgesys pačiai padaro paslaugą, nes tada mažiau suirztu dėl buitinių smulkmenų, išsipurvinimų, ko nors sulaužymo ar sudaužymo ir pan.
Po dienos nesimatymo visas dėmenys nukrypsta į vaiko matymą bei išklausymą. Kažkada išgirdau žodžius, kurie man labai įstrigo atmintyje: „Vieni gimdo vaikus iš egoizmo, kiti vaikų negimdo iš egoizmo“.
Vieną savojo egoizmo dalį patenkinau pagimdydama sūnų. Dabartinė mano egoizmo būsena sako, kad kol kas to vieno vaiko užtenka, tad galiu tenkinti kitą egoizmo dalį artimiausiu metu neplanuodama jų daugiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Dirbu. 24 valandas per parą. Esu mama ir pasiūlyčiau visiems šyptelėjusiems ar pasišaipiusiems pažiūrėti, kiek ištvertumėte Jūs.“ – būtent taip tikrai galvoja ne viena atžalas namie prižiūrinti moteris, karjerą iškeitusi į šeimą.
Manote, lengva? Straipsnį „Ką nutyli supermamos?“ DELFI portale anksčiau rašiusi Giedrė buvo atvira – nelabai. „Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.“, – motinos kasdienybe dalijosi ji.
Mamos, prašome Jūsų – pasidalinkite: ar lengviau atžalas palikti auklei ir lėkti į darbą, ar visą dieną būti namuose? Ar iš tiesų net ir tuomet sunku viską spėti? Papasakokite, kaip nusprendėte, kokia mama – dirbančia ar ne – būsite? O kaip į tai reaguoja tėtis? O gal norite sugriauti mitą, kad vienas kūdikis sugeba dviejų žmonių gyvenimuose sukelti chaosą?
Vieno rašinio autoriui įteiksime tris knygas – Č. Milošo „Abėcėlė“, M. Gessen „Putinas. Žmogus be veido“, „Piešimas buvo tarsi durys“.
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia: