Vis dėlto naujovės, nors šiuo atveju ir ne visai naujos, paskui save tempia ir jas „lydinčius“ pokyčius. Pavyzdžiui, pasikeitė ir vertinimo sistema. Tiesą sakant, nežinau, kas ten keitėsi, įtariu, kad nelabai žino ir moksleiviai, – žino gal tik patys vertintojai.
Teko matyti įvertintus darbus – tai mįslinga kelių skaičių kombinacija, tarkime 7/5/8/4/6, kuri paverčiama taškais ar balais. Kažkuris skaičius už turinį, kitas – už gramatiką, temos atskleidimą, kitas dar už kažką. Susidaro įspūdis, kad mokytojas, perskaitęs rašinį, kaip robotas surašo tuos skaičius į jiems skirtą skiltį, tada sudeda, padalina ir gauna rezultatą. Lyg ir objektyvus vertinimas, bet didžioji dalis tų balų vis dėlto yra subjektyvaus vertinimo objektas. Sutinku, kad gramatika – kaip matematika: turi būti taip ir ne kitaip. Nors ir čia galima pasiklysti tarp pasirenkamosios skyrybos ir net rašybos taisyklių, kai kablelis ir gali būti, bet gali ir nebūti, kai galima dvejopa rašyba...
Neatsitiktinai paminėjau subjektyvų vertinimą. Juk rašo jauni žmonės, jau turintys savo požiūrį į literatūrą, savaip ją suprantantys ir gebantys įvertinti. Mokytojams, vertintojams, švietimo sistemos „tobulintojams“ būtina į tai atsižvelgti ir dar kartą gerai apgalvoti, ką keisti, o ne priiminėti skubotus sprendimus. Spartus visa ko spartėjimas ir „technologinimas“ čia „ne į temą“.
Lietuvių kalbos mokytoja dabar pasakytų, kad tai minties šuolis, bet noriu papasakoti vieną pavyzdį. Du abiturientai pasirenka temą „Asmenybės laisvės tema XX a. prozoje“. Tai ne baigiamasis darbas, bet nesvarbu, juk tarp egzaminų temų gali būti ir tokia. Panaršiusi internete, randu metodinę priemonę, patariančią, kaip rašyti ir vertinti rašinius. Joje yra „Asmenybės laisvės“ temos pavyzdys, įvertintas 100 balų. Perskaičiusi suklūstu: kone kas antras žodis – protagonistas. Nečiupkite žodynų ir „negūglinkite“ – ar galite pasakyti, kas yra protagonistas?
Duodu perskaityti šį rašinį abiem dvyliktokams. Vienas klausia: „o tai dabar taip ir reikės rašyti? Protagonistas suvokė, protagonistas nesugeba išsilaisvinti, protagonistas jautriai išgyvena tėvynės palikimą?“ Kitas, nieko nelaukdamas, taip ir padaro – kur reikia, kur nereikia, pasakojo protagonisto išgyvenimus: „baigęs mokslus, protagonistas pradėjo dirbti kunigu“. Mat mokytoja yra pasakiusi, kad tai „veikėjo“ sinonimas. Nereikia būti labai specialistu, kad suprastum tą protagonistą ne vietoj ir ne laiku vartojamą. Ar tai tam, kad protingiau ir gudriau skambėtų, o už tą „protingumą“ ir balas padidėtų? Nesutinku, kad skambūs ir mažai žinomi tarptautiniai žodžiai padaro kalbą gyvesnę, o pasakojimą – rimtesnį, įtaigesnį. Labai tiktų prisiminti Romualdą Granauską: „Tarp žodžių, kurių prasmės nesuprantam, jaučiamės nejaukiai. Kaip svečiuose, kur nėra nė vieno pažįstamo“.
Po tokių prasmingų žodžių sunku ką nors pridurti, bet pabaigą buvau sugalvojusi tokią (vėl minties šuolis): nuoširdžiau vertinkime jaunųjų abiturientų originalias mintis, gyvą ir naują jų požiūrį, kitokią mintį, kitokį kūrinio suvokimą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.