Prieš keliaudamas į tėviškę sukaupk kuo didesnes svarų atsargas. Jei per visą buvimo užsienyje laiką nepavyko susitaupyti, pasiskolink iš pažįstamų. Gimtinėje jų prireiks, nes ten likę tautiečiai tau grįžus turi matyti, jog užjūryje gyveni gerai ir pinigus nelabai teskaičiuoji.
Dalį turimų svarų investuok į keletą naujų treningų ir kedų (sportinių kostiumų ir sportbačių). Labai brangių nepirk, rinkis išparduodamus, nes Lietuvoj likę, labdarynines ar padirbtas turgines drapanas dėvintys mužikai vis tiek tau pavydės. Svarbiausia, žiūrėk, kad apranga būtų normalių, pripažintų firmų – „Nike“, „Adidas“ ir pan. Venk visokio šūdo su užrašu „Le coq“. Jei gimtajame kaimelyje pasitaikys koks užsienio kalbų žodyną vartęs ar Prancūzijoj uždarbiavęs veikėjas, gali būti skaudžiai išjuoktas.
Prieš keliaudamas gimtinėn nepamiršk užsukti į kokią mobiliakų parduotuvę ir nusipirkti paties naujausio ir gudriausio telefono. Nesibaimindamas imk jį su kelių metų sutartimi ar lizingu. Ateity kaip nors išsimokėsi. Tai, jog pusė telefono funkcijų tau, vištienos apdirbėjui, nelabai reikalingos, ne priežastis atsisakyti pirkinio. Juk viską darai vardan kilnaus tikslo - supažindinti gimtojo kaimo tamsuomenę su naujausiomis Vakarų pasaulio technologijomis.
Keliauk ne vienas. Keliauk su draugais. Taip drąsiau. O kad būtų išvis drąsu – prieš pat skrydį žmoniškai prisigerk. Jei tik dar telpa, gerk ir skrydžio metu, o prisigėręs šūkauk, kabinėkis prie aplinkinių ir rūkyk tualete. Jei pastebėjai, jog burbantys keleiviai ar stiuardesės yra anglai ir tavęs nesupranta, pašerk juos visais įmanomais keiksmais. Taip ne tik įrodysi savo vyriškumą ir narsą, bet ir tai, jog esi laisva, gyvenimą švenčianti asmenybė. Tuo tarpu aplink sėdintys tautiečiai supras, jog turi garbės skirsti su aukštą visuomeninį statusą užimančiu vištienos pakuotoju.
Išlipęs iš lėktuvo nepraleisk progos pasišaipyti iš Karmėlavos oro uosto. Tu žmogus iš užsienio ir matei jų daugybę (turbūt net kokius du), tad savo pagrįstą kritiką gali tėkšti drąsiai ir garsiai. Aplinkiniai tą kaipmat supras ir, nuleidę galvas iš gėdos, tylės. Tiesa, dėl to, jog pernelyg smarkiai lėktuve šventei gyvenimą, gali tekti apsilankyti pas oro uosto apsaugos vyrukus. Nepamiršk jiems pabrėžti, jog per porą dienų uždirbti tiek, kiek jie per mėnesį, todėl tau nusišikt ant visokių gręsiančių baudų.
Iš oro uosto važiuodamas autobusu į gimtąjį kaimą toliau gerk alų ir garsiai komentuok pro langą bėgančius vaizdus. Šūkauk, keikis, priekaištauk vairuotojui, jog šis važiuoja ne ta kelio puse. Tu jau kokį pusmetį gyvenai šalyje, kurioje eismas vyksta priešingai, tad tam turi visas teises. Kiti autobuso keleiviai kaipmat supras, jog turi garbės keliauti su pusiau užsieniečiu, tad suvokdami tavo asmenybės didybę tyliai ir ramiai sėdės.
Vos tik grįši į gimtinę, nulėk į vietos bankelį išsikeisti svarų. Keisk visą turimą sumą iškart, kad bankininkė ir už tavęs stovintys žmogeliai pamatytų tavo įspūdingą finansinę galią. Stovėdamas eilėje kelis kartus demonstratyviai perskaičiuok banknotus. Tegu ubagiškos tautiečių širdys stoja iš pavydo nuo tavo glamonėjamų karalienių šlamesio. Jei tik pasitaikys proga, mestelk keletą frazių apie banko darbą ir palygink jį su kokiu HSBC. Banko tarnautoja kaipmat sumos, jog turi garbės bendrauti ne su kokiu mužiku, o su šilto ir šalto regėjusiu, pasaulį išmaišiusiu klientu.
Išsikeitęs pinigus iškart pulk jais švaistytis. Juk grįžai ne iš šalies, kurioje už du šimtus svarų šešias dienas per savaitę pakuoji vištieną, o iš pažadėtosios žemės, kurioje beveik lyja pinigais. Investuok dešimtinę į informacijos sklaidą - pastatyk po bokalą „molio“ vietos alubaryje susirinkusiai publikai, ir žinia apie tavo sugrįžimą kaipmat pasklis po kaimą. Tuo pačiu kaip ant mielių ims augti tavo, kaip pasiturinčio, gero ir dosnaus piliečio, įvaizdis. Nuėjęs į vietos parduotuvę pirk tik brangiausias dešras ir alkoholį. Popierinių kraujaplazminių sasyskų ir pigiausio spiritizuoto marmalo laikai jau praeityje – dabar tu naujas žmogus su nauju, užjūryje išpuoselėtu skoniu.
Jei tik įtemptam gyvenimo šventimo grafike atrasi laiko, būtinai su draugeliais nuvažiuok į „Akropolį“. Net jei nieko ir nepirksi, apsuk jame porą ratų, prisėsk kavinėj pažiūrėti, kaip ledo arenoje čiuožinėja žmonės. Jei pastebėsi kokį nemokantį čiuožti, pasišaipyk iš jo, nesibodėk jam parodyti ir viduriniojo piršto. Dabar tu komunikabilus vakarietis, ir stiklinės pertvaros tavo bendravimo įgūdžiams – ne kliūtis. Nepamiršk užsukti į ir kokią drabužių parduotuvę. Pažiūrėjęs į kainas garsiai pareikšk, kad už šitą 50 Lt kainuojantį „gaidį“ „Primark’e“ moki po tris svarus. Tegu iš laisvo, vakarus mačiusio žmogaus lūpų visi aplinkiniai išgirsta tiesą apie lietuviškų kapitalistų godumą.
Grįžęs į gimtinę atmink, jog kalbėdamas apie ją nuo šiol turi vartoti išsireiškimą „čia, pas jus“, tuo tarpu kalbėdamas apie namus užjūryje – „o pas mus Anglijoje“. Tokios frazės kaipmat sustato viską į savo vietas ir bendraujantiems su tavimi nelieka jokių klausimų dėl tavo ateities planų, požiūrio ir t.t.
Pusmetis vištienos pakavimo nuošalioje Anglijos fermoje tave padarė moderniu europiečiu. Todėl ir tavo kalba turi tapti moderni. Nuo šiol tavo pasakojimuose „pamainos viršininką“ turi keisti „supervaizeris“, „ algalapį“ – „paislipas“. „mokesčius“ – „taksai“, „viršvalandžius“ – „overtaimai“ ir pan. Net jei tai bus vieninteliai tavo žinomi angliški žodžiai, vartok juos drąsiai, nes tavęs besiklausantys kaimiečiai privalo suvokti, jog prieš juos sėdi nebe eilinis Lietuvos pakraščio mužikėlis, o tikrų tikriausias europietis.
Tavo fantazija pusmetį kalėjo vištienos pakavimo ceche. Grįžęs namo, pasakodamas apie savo darbą ir atlyginimą, išlaisvink ją. Tegu išgirsta kaimiečiai, jog dirbi tu kažką nesunkaus ir įdomaus maisto gamybos srity, per mėnesį užkali tūkstančius svarų, bet dorai susitaupyti nepavyksta, nes viską išleidi alkoholiui, mergoms ir tūsams.
Pasakodamas apie Angliją nepamiršk pabrėžti, kokie asilai yra anglai, ir kaip tu, Lietuvos lygumų sūnus, juos maustai ir mokai gyventi. Tegu sužino bambalynuose besiridinėjanti Lietuvos provincija, kad viena iš svarbiausių pasaulio valstybių iš tiesų tėra tik dundukų knibždėlynas.
Pameni, kaip kadaise prieš kelionę nelabai drįsai bendrauti su gražiausiom kaimo panom? Kai jauteisi pilku, eiliniu, neįdomiu žmogeliu? Dabar viskas kitaip. Eik ir kalbink jas, įterpdamas kokį anglišką žodį sumesk vieną kitą bajeriuką, pasiūlyk palėkti į gamtą. Paaiškink joms, kad po baisių, storų, burgerinių anglių, lietuvaitės tavo akiai - tikra atgaiva. Jei siųs tave velniop, nesidrovėk, išvadink žiurkėmis. O jei turėsi ūpo, iškeik ir riebiau. Dabar tau tai leidžiama. Dabar tu – užjūrio princas, o jei jos to nesupranta, nenusipelno jokios pagarbos.
Gerk bare, gerk pas gimines, draugelius ar šiaip pažįstamus. Surenk gamtoje pusžalių šašlykų ir alkoholio piknikus, paežerėj mėtyk tuščius bambalius ir laužyk beržiukus, o desertui girtas lakstyk automobiliu po kaimą. Tegu visi mato ir žino, kad grįžai pailsėti ir leidi sau truputuką kultūringai atsipalaiduoti.
Progai pasitaikius vis pabrėžk, jog gyventi Lietuvoj - visiškas šūdas. Tegu žino čia likę, jog jie tėra tik menki, po mėšlą besimurkdantys šūdvabalėliai. Tiesa, tuo pačiu nepamiršk paaimanuoti, kad angluose nežmoniškus pinigus kainuoja cigaretės. Tegu pasidžiaugia tautiečiai bent jau tuo, jog nebrangiai bent jau tručytis gali.
Keliaudamas atgal į Angliją prieš skrydį vėl prisigerk. Lėktuvui pakilus, imk su draugeliais rėkauti, tualete užtrauk saldų cigaretės dūmą. Priekaištaujančias, bet nieko lietuviškai nesuprantančias „Ryanair“ stiuardeses tiesiai šviesiai į akis vadink žiurkėmis. Jos nenusipelno jokios pagarbos, nes nesupranta, jog tu, didis Lietuvos sūnus, buvai grįžęs namo…
Taigi, mielas užjūrio tautieti, tokia ta elgesio atmintinė. Pasistenk įsiminti ir grįžęs namo ja vadovautis. Juk mums, bankų, valdžios ir monopolistų dusinamiems, pusalkaniams ir piktiems žmogeliams taip norisi ant kažko išdrėbti ant dūšių susikaupusį mėšlą…
P.S. Ypatingiems – „Auksinė varpa“ nesiekia įžeisti užsienyje gyvenančių tautiečių, o tiesiog mėgina pašiepti kai kuriuos susiformavusius elgesio ir požiūrių stereotipus. Viskas, apie ką kalbama įraše, yra paremta tikrais faktais, todėl priekaištus dėl pernelyg sutirštintų spalvų iš anksto atmetame.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!