Pati gyvenu Jungtinėje Karalystėje (JK), pati esu girdėjusi ne vieną istoriją, kaip vaikus atima tikrai, mano galva, be priežasties, bet pasirodo ten buvo priežastis: tėvas vaikui gerai užvažiavo diržu už kažką, bet per 3 mėn. vaikus atgavo, nes tėvai iš proto ėjo, prisiėmė kaltę, geranoriškai jiems visi padėjo: tiek aplinkiniai, tiek pačios vaikų teisės, o ir patys vaikai atsiprašinėjo tėvų už nepaklusnumą ir kad niekada to nedarys, kad tik daigiau tokia situacija nepasikartotų.
Taigi čia tragedija, aš kai išgirdau, kad taip JK vyksta, sakiau: vaikus grįšiu auginti į Lietuvą, o po tokių įstatymų, niekur aš negrįšiu ir jei reikės ir kitiems padėsiu išvažiuoti ir įsikurti JK. Čia bent su tavimi kaip su žmogumi elgiasi, čia bent pagalbos gausi bet kokiu klausimu, net jei esi alkoholikas ar narkomanas, o jei dar parodai bent kažkokį norą keistis ar eiti ta linkme, tai išvis visos durys tau atviros, o Lietuvoje...
Jau ką ką, bet jus laikau Lietuvos šviesuomene, bet vadinti Seimo narius, kurie bando taisyti susiklosčiusią situaciją „Žmonėmis, kurie leidžia mušti vaikus“, arba į mitingą suėjusius 3000-4000 žmonių vadinti degradais, etatiniais mitinguotojais, tai yra arba padėties nesuvokimas, arba mažų mažiausia ciniška.
Aš esu PRIEŠ bet kokį SMURTĄ: tiek fizinį, tiek psichologinį. Jokiu būdu negalima mušti vaikų. Nei vienas įstatymas neleidžia mušti nei suaugusiųjų, o tuo labiau vaikų. Tik bėda, šis įstatymas atriša rankas piktavaliams žmonėms, kurie iš keršto ar iš noro pademonstruoti savo galią, daro, kas jiems atrodo reikalinga, ką būtent ir parodo paskutinių kelių mėnesių įvykiai.
Vaikus draudžiama mušti, bet drausminti būtina. Maišomos sąvokos drausminimo ir smurto. Visi pamiršome per visą JK nuvilnijusias 2011 rugpjūčio mėnesį riaušes, kai į gatves išėjo 9-18 metų vaikai ir viską siaubė. Savo akimis mačiau, degė parduotuvės, net vienas gyvenamas namas buvo padegtas, nužudyti net 5 žmonės, vogė ir visaip kitaip išsidirbinėjo vaikai. Niekas nieko negalėjo padaryti, kol patys žmonės išėjo ginti savo turto ir galiausiai Vyriausybė davė leidimą panaudoti jėgą ir gumines kulkas jiems nuraminti. Tokios va destruktyvios pasekmės vadinamo „gražaus ir nebarbariško“ auklėjimo. Savo akimis matau, kokie vaikai ir paaugliai yra įžūlūs. Kiekvieną mėnesį papjaunami, subadomi peiliais, apipilami rūgštimi bendraamžiai arba praeiviai būtent paauglių, norint parodyti, kas galingesnis. Jūs norite tokių vaikų? Tikriausia nežinote tokios statistikos, o aš gyvenu Londone ir matau, kas aplinkui darosi.
Visi suprantame, kad vaikai yra skirtingi, lygiai taip pat ir auklėjimo būdai yra skirtingi ir prie kiekvieno vaiko priėjimas yra skirtingas. Vienam vaikui užtenka pasakyti: „man labai širdelę skauda, kad tu taip pasielgei“ ir jis iš karto į ašarėles ir atsiprašinėja, o kitam, kiek bekalbėsi, kiek tu bemokysi gražiai, be griežtesnio žodžio nepaaiškinsi. Prisiminiau savo bendradarbės istoriją. Augo jie trise, tėvai visus vienodai auklėjo, bet ji buvo, matyt, jautresnė ir tėvų griežtą auklėjimą, priėmė kaip smurtą, turbūt iš tikrųjų per dažnai mosikuodavo mama diržu. Anie 2, lyg ir nieko, viskas tvarkoje, o ji užaugo su įsitikinimu, kad negalima prieš vaiką nei griežto žodžio pasakyti, jau apie pakėlimą rankos net kalbos nebuvo.
Pati baigė psichologiją ir kitiems žmonėms padėdavo. Turėjo dvi dukras, viena vaikas kaip vaikas: atsakinga, gabi ir tikrai gera mergaitė, o kita: be jokio atsakomybės jausmo, tinginė, mamai akis draskydavo (iš gero gyvenimo nežinojo ką daryti). Niekaip ji nerado kelio į jos širdį, visus būdus išbandė ir nieko. Galiausiai suėjo mergaitei 18 metų, tai draugė sudėjo jos daiktus į krepšį ir išvijo iš namų, kad pati išmoktų gyventi. Be abejo, ji padėjo susirasti kur gyventi, be galo geros širdies ta moteris, bet liepė pačiai viskuo kitu rūpintis. Po kelerių metų grįžo ji pas mamą atsiprašyti, bet kiek žinau vis tiek iki šiol nelabai ten viskas gerai.
Be abejo, sutinku, kad smurtas iššaukia dar didesnį smurtą. Bet dar kartą pasikartosiu: nemaišykite sąvokų smurtas ir drausminimas. Išeina, kad JK Vyriausybė buvo priversta panaudoti smurtą prieš vaikus, kad juos nuramintų. Aš manau, kad tai buvo drausminimo priemonės. Jeigu vaikas nuolat sulaukia patyčių, kad nesupranta kažkokio dalyko, taip tai yra smurtas, bet jei jis yra įspėjamas, kad piktybiškai bėga į gatvę per raudoną šviesą, tai yra drausminimas ir t. t. Vadinasi, 99 proc. dabartinės kartos Lietuvos žmonių užaugino smurtautojai, pagal naują vaikų teisių terminologiją. Jie vadina mano mamą ir tėtį smurtautojais, tai grynas absurdas. Mano mama pati nuostabiausia moteris pasaulyje, ji man vienas iš pavyzdžių, kaip eiti per šį gyvenimą, nėra rankos pakėlusi prieš mus, bet už išdaigas esam sulaukę bausmės. Ir ačiū Dievui už tai...
Buvo nelengva, tėtis gerdavo, mažai mamai padėjo, tėvai dažnai bardavosi, mes tarpusavyje mušdavomės, mūsų buvo 5, giminaičiai priekaištaudavo: ką tu sau galvoji su tokiu vyru šitokią šeimyną turėti, bet mes vis tiek mylėjom savo tėtį, ypač branginau mamą. Ir žmonėmis visi užaugome, net mokyklos direktorė kažkada sakė mano tėtei: va tu toks, išgeri, o tavo vaikai kokie geri, nesuprantu, kaip taip jums išeina...
Žinoma, idealioje visuomenėje jokio smurto geriau, kad nebūtų, bet nusileiskite ant žemės, mes esame žmonės ir darome klaidas. Lygiai taip pat vaikai yra maži žmonės, kuriuos reikia ne tik myluoti ir glostyti, bet reikalui esant ir pabarti, ir nubausti, kad suprastų, kas gera ir kas bloga bei netinkama. Noras turėti utopinę idealią visuomenę, to nebus, niekada. Komunistai bandė ir kas iš to išėjo, tik represijos. Dabar bandoma su vaikų teisėmis, čia vėl kenčia kas: tie patys vaikai. Vaiko atskyrimas nuo šeimos, nors ir neidealios, ir netgi laikinai yra dar didesnė trauma ir smurtas prieš vaiką. Aš suprantu, kad reikia visuomenę mokyti, bandyti vaikus auklėti be smurto, bet palaukite, to nepadarysi per naktį ar net per metus. Tam reikia net kelių kartų, kad pasikeistų visuomenės branda. Todėl ir sakome, kad Lietuvai reikia kitokio įstatymo, kur būtų atsižvelgta į mūsų visuomenę, o ne kirsti iš peties. Taigi ten gyvi žmonės su savo gyvenimais. Kaltiname, kad visuomenės branda žemo lygio, bet ir tie vadinami šviesuoliai pamiršta, kad mes esam ŽMONĖS ir mes esam gyvi ir mums skauda.
Pradedama ne nuo to galo, suvertė viską į vieną katilą: tiek žiaurų elgesį su vaiku, tiek drausminimą, atima vaikus. Su Izmailovu, tai iš vis kuriozas: išsisuko po tokio akivaizdaus smurto prieš šeimą tik perspėjimu, o iš visų tėvų reikalaujama nepriekaištingo elgesio, kitu atveju, bus atimti vaikai. Tai rodo visos šios sistemos ydingumą, smurtą prieš šeimas, VTA pažeidžia ne tik žmogaus teises, bet ir Lietuvos Konstituciją, bei peržengia bet kokį žmogiškumą.
Pati dirbu su vaikais ir norint su vaikais dirbti čia, JK, privaloma pristatyti pažymą dėl teistumo kas dvejus metus. Ir visai nesvarbu, kad gal jau tu gyveni padoriai ir stengiesi būti geras pilietis, bet praeityje buvai teistas už kažkokius nusižengimus, tau paprasčiausiai neleidžiama toje srityje jokia veikla. O čia su šitokia siaubinga praeitimi ir net dabar išpažįstama ideologija (fašistinė atributika namuose), tai akivaizdus vaikų teisių pažeidimas, tokio būdo ir charakterio žmonės neturi teisės išvis dirbti su vaikais.
Lietuvoje beliko mažiau nei trys milijonai gyventojų ir tuos baigiate tarpusavyje sukiršinti ir aš būsiu viena iš tų, kuri į Lietuvą grįš tik mamą aplankyti, nes gyventi ten nenoriu. Niekada nuo Baltijos kelio laikų nesiveldavau nei į jokias politikas, nei į mitingus, bet šitas mane kabino: paniekiname savo tėvų mokymus, paminame savo vertybes, kad reikia gerbti savo tėvą ir motiną, kad ilgai ir laimingai gyventume šioje žemėje (vienas iš Dievo įsakymų). Geriau mokyti vaikus, kaip gerbti savo tėvus, o ne su agitacijomis skųsti savo tėvus, griauti jų autoritetą. Palikite Lietuvos Konstitucijos duodamą teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ir ideologiją, duokite teisę tėvams patiems rinktis auklėjimo būdą, padėkite „sergančioms“ šeimoms, rūpinkitės asocialiomis šeimomis, panaikinkite vaikų namus ir atiduokite tuos vargšelius globai, kad bent jau taip jie pasijaustų reikalingi ir mylimi. Visi jums už tai padėkos, o ne lįskite į ten, kur jūsų niekas neprašė.
Pagaliau galima uždrausti fizines bausmes, bet nesiimti tokių represijų prieš šeimas, kurios netyčia jas panaudoja, o kaip tik mokyti to išvengti.
Pripažinkite ir mes tikrai suprasime, kad suklydote, atsiprašykite ir sėskite iš naujo prie šio įstatymo ir su psichologų, kitų specialistų pagalba sukurkite tikrai gerą įstatymą, padedantį skriaudžiamiems vaikams, teikiant pagalbą sergančioms šeimoms ir kad pasibaigtų ši visuotinė psichozė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.