Gyvenau užsienyje ir taip gavosi, kad likau viena pačioje nėštumo pradžioje. Gyvenome su vaikinu ir jis, sužinojęs, kad laukiuosi, reikalavo darytis abortą.
Nuvažiavome į specialią kliniką, kur man darė ultragarsinį tyrimą. Su ašaromis akyse paklausiau seselės: „ar viskas gerai?“ – juk pasitaiko, kad nėštumas būna ne toje vietoje. Seselė atsakė, kad viskas gerai. Aišku, vaikas dar buvo labai mažas, bet vystėsi normaliai.
Ji pamatė ašaras mano akyse, pasakė apie tai savo kolegei, kuri turėjo man duoti medikamentinio aborto tabletę ir paaiškinti, ką daryti. Jos kolegė taip pat pastebėjo mano būseną ir pradėjo klausinėti, o išklausiusi, pasakė: „Negaliu atlikti tau procedūros. Matau, kad nesi tam pasiruošusi. Grįžk namo, pagalvok, jei tikrai būsi apsisprendusi už dviejų dienų grįžk. Jei nesi tam pasiruošusi, bet žengsi žingsnį, gali būti, kad ateityje labai pasigailėsi. Pasekmės gali būti rimtos.“
Taigi, dirbdama tokį darbą ji mane sustabdė ir iki šios dienos esu jai dėkinga, nors niekada to neišreiškiau.
Išėjau iš klinikos praleidusi ten dvi valandas, o mano vaikinas tikėjosi, kad viskas jau bus padaryta. Jis pradėjo klausinėti, kas nutiko, aš jam papasakojau, o jis pasakė: „Tai mes ten negrįšim, nes tu to nepadarysi. Aš matau, tu per silpna.“ Ir prasidėjo emocinis spaudimas ir smurtas – išvadino visokiais žodžiais, pradėjo gąsdinti, kad išsikraustys ir vaiką auginsiu viena. Nebesikalbėjome, namuose tvyrojo įtampa.
Tuomet ėjau pasivaikščioti į parką ir pamačiau merginą, jauną, juodaodę – eina su vežimėliu, visa linksma, nuotaikinga. O aš išgyvenau didžiulę įtampą, naktimis nemiegodavau vis galvojau, kaip turėčiau pasielgti, koki sprendimą priimti.
Ir pamačiusi tą merginą pagalvojau: kas bus, jei ir toliau pastebėsiu kiekvieną mamą, einančią su vežimėliu ar besivedančią vaiką už rankutės, ir visada galvosiu, kad galėjau turėti savo vaiką, o jo neturiu. Galbūt išvis niekada neturėsiu. Ir supratau, kad negaliu to padaryti.
Po mėnesio mano tuometinis draugas, būsimo vaiko tėvas, vis dėlto sumąstė išsikraustyti. Tai padaryti jam padėjo jo tėvai.
Jie dar bandė sakyti, kad jis nori būti tėvu, bet ne dabar, o po kelių metų. Jis apsigyventų kur nors netoliese ir galėtume dalintis vaiko priežiūra. Tai skambėjo visiškai neadekvačiai, nes jis tėvu nenorėjo būti nuo pat pradžių ir niekuo nesiruošė padėti.
Atvirkščiai, išsikraustydamas jis pranešė buto, kurį nuomojomės, savininkui, kad išsikelia. Buvau per plauką nuo to, kad besilaukianti likčiau gatvėje, o buvo pandemija, karantinas, jokių galimybių susirasti kitą būstą.
Todėl kreipiausi į savivaldybę, paaiškinau situaciją, man sakė: „Niekur tu nesikraustyk, tu ten būsi, jis mokės pusę nuomos.“ Taip ir buvo.
Turbūt jis išsigando atsakomybės. Vienas jo draugas jį prigąsdino, kad gimus vaikui nebeišeis naktimis vaikščioti po barus, kad nebegalės gerti, nes prasidės sunkumai su socialinėmis tarnybomis. Jo tėvai taip pat galvojo, kad jis tam per jaunas, nors jam jau virš trisdešimt metų.
Šalyje, kur gyvenome, dauguma organizacijų ir įstaigų yra sujungtos – jei kreipiesi į bendrosios praktikos gydytoją, pasakai apie problemas, tave iškart nukreipia, kur reikia. Jei patiriamas fizinis ar psichologinis smurtas namie – viena organizacija.
Jei nesaugu likti namuose dėl smurto ar esi priverstinai iškraustomas iš namų ir gali likti be pastogės – kita organizacija. Dažnai tokiais atvejais įtraukiama ir policija. Tau iškart duoda lankstinukus, kur galima kreiptis arba daromi tiesioginiai nukreipimai.
Kai bendravau su socialinėmis tarnybomis dėl susidariusios situacijos (buvo padarytas nukreipimas mano nėštumu besirūpinančių gydytojų), – jie atliko tyrimą susisiekdami su busimu tėvu ir po to man pasakė, kad jei norėtum, kad tėvas būtų įtrauktas į rūpinimąsi vaiku po jo gimimo, mes jį siųstume į reabilitaciją nuo alkoholizmo. Prie vaiko auginimo ar rūpinimosi juo po gimimo, jis savo noru visiškai niekuo neprisidėjo.
Gimdyti nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Buvo pandemija, karantinas, galvojau – kaip viską susipirksiu, parduotuvės juk uždarytos. Taip pat jaučiausi vis dar pasimetusi, buvo sunku psichologiškai, nes artimųjų palaikymo nesulaukiau.
Kreipiausi į Krizinio nėštumo centrą. Man parekomendavo psichologę, taip pat dulą, kuri padėjo pasiruošti gimdymui. Centre man davė visokių daiktelių vaikeliui, net vežimėlį. Nors mano artimieji buvo skeptiški dėl susitikimų su psichologe – sulaukdavau klausimų „kam čia to reikia?“ – tie susitikimai man tikrai padėjo.
Į Lietuvą grįžau vis dar neatsigavusi po tų smurtinių santykių, baimės dėl ateities, gimdymo baimės. Su psichologe labai daug analizavome mano situaciją. Ji man sakė: „Tu priėmei geriausią sprendimą, kokį galėjai. Jo (vaikino) nėra šalia, nes jis nebūtų buvęs tinkamu tėvu, nei žmogumi, kuriuo galėtum pasitikėti. O tu pasilikai tą vaikelį ir nesigailėsi. “ Dabar suprantu, kad tai iš tikrųjų buvo geriausias pasirinkimas.
Tuo metu, kai sprendėsi klausimas pasilikti vaiką ar ne, susiskambinau su viena drauge ir ji man sakė: pagalvok, jei pasidarai valymą – tau trisdešimt dveji. Tau vis tiek atsigauti reikės bent poros metų. Jau bus trisdešimt ketveri, kol ką nors kitą susirasi bus virš trisdešimt penkerių – jei susirasi. Suprantate, bėgant metams turėti vaikų darosi sudėtingiau ir sudėtingiau, o aš visad norėjau būti mama.
Su dula susitikome prieš gimdymą, ji papasakojo, kaip gimdymas vyksta. Atsinešė kūdikio modelį, parodė, kaip jis gimsta, papasakojo, kaip kvėpuoti gimdymo metu ir padėjo per gimdymą.
Kadangi karantino metu buvo galima pasiimti su savimi tik vieną žmogų, su manimi buvo mama, bet aš per gimdymą paskambinau dulai – ji man padėjo atlaikyti gimdymo skausmus ir sąrėmius, mokė kvėpuoti. Gydytojai kreivokai žiūrėjo, bet nieko nesakė.
Dažnai sakoma, kad jei jau moteris ateina pas gydytojus dėl aborto, tai ji apsisprendusi. Tikrai taip nėra. Kai kurios moterys jaučia spaudimą ir tikrai nėra šimtu procentų apsisprendusios.
Būna tokių atvejų kaip mano, kai yra spaudimas santykiuose, būna emocinio, psichologinio smurto, kur pati moteris yra pasimetusi ir nežinanti kaip pasielgti, kokį pasirinkimą padaryti.
Ir jeigu gydytojai pasakytų moteriai, kad abortas nėra vienintelė išeitis, jei suteiktų informaciją, kur gali kreiptis, ieškoti pagalbos ir kokios galimos ilgalaikės pasekmes pasidarius abortą – tikrai būtų geriau.
VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ teikia pagalbą moterims,
išgyvenančioms neplanuotą, krizinį nėštumą, kūdikio netektį dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo ar aborto. O taip pat moterims, išgyvenančioms pogimdyminę depresiją.
Pagalbos galite kreiptis:
Tel. 8 603 57912 (Vilnius ir kiti miestai)
Tel. 8 679 98941 (Kauno m., ir raj.)
pagalba@neplanuotasnestumas.lt
www.neplanuotasnestumas.lt