Esu mokytoja ir būsiu atvira – dailės pamokos mažiau svarbios nei lietuvių kalbos

Šeštadienio rytą sėdėdama prie 23 dvyliktokų rašinių pasidarau pertraukėlę ir peržvelgiu žinias. Suerzino švietimo ministrės mintis: „Ar tikrai lietuvių kalbos mokytojas svarbesnis nei dailės mokytojas? Tikrai ne“ – teigė ministrė.

Nesileidžiant į gilius svarstymus apie nevykusį žmonių skirstymą į svarbius ir ne, trumpai ministrei (o ir kitiems) noriu išdėstyti štai ką:

1. Mano mokykloje VISI mokiniai laiko valstybinį lietuvių kalbos egzaminą (galvokite: pasiruošimas – rezultatų svarba – (ne)įstojimas – atsakomybė. Dailės egzamino nelaiko niekas);

2. Kalbinis raštingumas – švietimo prioritetas (primenu, prioritetas yra ko nors pirmumas. Apie prioritetą dailės ugdymui kažkaip negirdėjau);

3. Kalbos kultūra, beje, kaip visa kultūra, išgyvena laiką, kurį galiu apibūdinti „bus gerai bet kaip“ (ir čia į lituanistą gręžiamasi pirmiausiai: „Mokykit“, „darykit“, „kelkit“, „motyvuokit“. Bet jis nėra visagalis, akivaizdi tiesa – kultūros pajautą vaikas pirmiausia atsineša iš šeimos, deja...);

4. Lituanistas, kuris dirba kokybiškai, turi labai daug skaityti (tai yra didelis džiaugsmas, bet jis reikalauja laiko). Lituanistas, kuris dirba kokybiškai, ruošiasi kiekvienai pamokai (kartais pusę nakties). Žinia, ne visų dalykų mokytojams reikia ruoštis pamokai;

5. Nemažai mokytojų taiso daug darbų. Lituanistui, ypač dirbančiam su gimnazistais, tai sunkus (pažiūrėkit vertinimo kriterijus, kam įdomu), itin daug laiko atimantis darbas (kiek laiko darbus taiso dailės mokytojai?);

6. Na, ir grįžkim prie mano 23 rašinių. Vieno darbo apimtis vidutiniškai yra apie 600 žodžių. Tokį dvyliktoko darbą taisau pusvalandį. Vadinasi, šį savaitgalį sėdėsiu mažiausiai 11 valandų prie dvyliktokų darbų. Kiti darbai palauks;

7. Tai atsimerkit, miela ministre, meskit šalin tą tuščią viešąją retoriką ir vadinkit daiktus tikraisiais vardais – dailės pamokos mažiau svarbios nei lietuvių kalbos.

Šiomis mintimis dalijosi lietuvių kalbos mokytoja, kuri patenkinta savo pasirinkimu būti mokytoja – tai išties prasmingas darbas, ir nesvarbu – lietuvių kalbos ar dailės. Bet į neviltį varo valdininkų nekompetencija ir tuštybė bei menkas užmokestis už sunkų darbą (žinau, nemažai kas pagalvos, kad jokio sunkumo čia nėra – įsitikinau, mokytojų darbą menkina mažai išprusę ir, dažniausiai, su savo vienu ar keliais vaikais nesusitvarkantys tėvai).

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Mokytojai, kviečiame jus pasidalinti savo mintimis! Artėjant dvyliktokų egzaminams nuolat kalbama apie mokinių krūvį, o kaip, artėjant šiam svarbiam įvykiui, jis keičiasi jums? Kaip manote, kokie pokyčiai būtų naudingi švietimo sistemai? Rašykite mums el.p. [e-mail] su prierašu „Mokytojas“!