Kadangi esu vyras, o ne mazgotė, man malonu praleisti moterį pirmą (ir ne tik į lokio urvą), padėti ką nors panešti ir taip toliau, toks mano išsiauklėjimas. Taip pat moteriškoje kompanijoje mielai diskutuoju mokslo, gamtos, politikos temomis, nes moterys, kaip ir vyrai, puikiai jas išmano, jei domisi.
Perskaičiau pirmas dvi savo pastraipas dar kartą. Mano akimis žiūrint, skamba visai gerai. Pabrėžiau, kad gerbiu, pabrėžiau, kad laikau visateisėmis. Ir iš tiesų nuoširdžiai taip galvoju ir elgiuosi gyvenime.
Deja, pats pastaruoju metu pajutau diskriminaciją. Ne tikrame gyvenime, bet žiniasklaidoje, paprastų piliečių siunčiamuose laiškuose.
Mane didžiai nustebino meilužių temos laiškai. Kalbant konkrečiau – vyro, kaip gyvulio, vaizdavimas.
Manau, kad jeigu sveiko proto varomi atsisakėme moters kaip indaplovės ir gimdymo mašinos stereotipų, turėtume atsisakyti ir vyro, kaip instinktyvaus gyvulio, stereotipo.
Na, pažiūrėkim. Meilužių tema pilna laiškų, kur moterys (žmonos?) godojasi, kad jų vyrus nuvilioja, ir keikia kitas moteris, kurios tai padarė.
Tai mane labai žeidžia. Aš, kaip vyras, nesu šuo, ir manęs su rujojančia kale neišviliosi iš kiemo ir neapiplėši namų. Priešingai mistiniam įsitikinimui, ne seksualiniame gyvenime aš naudojuosi tik ir tik galva; kitkas dirba gaminant vaikučius ir niekada daugiau. Lygiai dėl tos pačios priežasties niekada lytiškai nenuskriausčiau moters. Nes aš galiu valdytis. Nes esu žmogus, protinga būtybė, o ne gyvūnas, kuriam tikrai tik tai ir tesvarbu.
Kaip maži vaikai, nemokėdami rasti išeities, krenta ant grindų ir rėkia, taip jauni berniukai pirmą kartą sukilus geismui gali nežinoti, ką daryti, bet ne suaugę vyrai! Neatsiradus abipusiam poreikiui, visada lieka kitų kelių. Arba minčių nukreipimas kitur. Tiek subrendę vyrai, tiek subrendusios moterys taip daro. Nėra jokio skirtumo.
Taigi, jei kažkuri moteris išsiaiškino, kad jos vyras suka į kairę, nėra ko kaltinti jo meilužės. Nes jeigu vyras iš tiesų mylėtų moterį ir būtų prisiekęs jai ištikimybę, to nedarytų. Paprasčiausiai susivaldytų. Nes vyras, lygiai kaip ir moteris, yra valdomas proto, o ne instinktų – daugintis ar kokių kitų.
Galbūt kažkokie pašlemėkai ir bando kaltinti savo lytinį potraukį, esą „čia jis“, bet juk visiems aišku, kad tai netiesa. Kartoju: vyras yra žmogus, tai yra protaujanti būtybė, netarnaujanti savo kūnui, o atvirkščiai – valdanti jį. Jei vyras nenorės, jis to ir nepadarys.
Toliau: galimas daiktas, kad partneriai yra seksualiai nesuderinami. Sakykim, vyras nori kasdien mylėtis du kartus, o moteris – kartą per savaitę. Arba atvirkščiai. Tokiu atveju vėlgi – arba kažkuris nusileidžia (susivaldo), arba sąžiningai išsako savo partneriui, kas yra, ir tada, jei nepavyksta pasiekti kompromiso, palieka jį. Taškas.
Na, ir galiausiai, būna taip, kad moterys, būdamos romantiškos prigimties, prisikuria nerealių svajonių. Galbūt vyras tenori būti „draugais su privalumais“, o moteris įsisvajoja apie vestuves. Tokiu atveju – paprasčiausias nesusišnekėjimas. Būna ir taip.
Trumpai tariant, jei atsirado neištikimybė, pirmas žingsnis – pokalbis, o jei nepadeda – galvos apžiūrėjimas. Ieškojimas ragų. Nes gal bendraujate ne su žmogumi, o su instinktyviu gyvuliu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Mano sesuo turi kelis meilužius, kurie turi šeimą, vaikų... Ir ji, tai žinodama, vis tiek su jais susitikinėja, nors ne kartą jos klausiau, kaip ji jaučiasi, ardydama šeimas. Tada iš karto atrėžia, kad ji nieko blogo nedaro ir ji neardo šeimų, esą jei tie vyrukai nenorėtų, nesusitiktų su ja“, – yra pasakojusi DELFI skaitytoja. Tai – tik viena skaudi istorija, kai vyras ar moteris nepaisė santuokos pasižadėjimų. Vis dėlto, teisti paprasčiausia. Ne kartą DELFI rašė ir apie tai, kai meilužėmis moterys tapo to nė nežinodamos.
Viena DELFI skaitytoja yra rašiusi apie tai, kai tik po daugiau nei metų sužinojo, kad jos mylimasi turu šeimą.
„Tą dieną ir prasidėjo pasaka, buvo gera, nuo tos dienos mes susitikdavome kasdien, viskas buvo idealu, aš buvau kaip ant sparnų. Kartą jis žiūrėjo į mane susinervinęs kažko, su ašarom akyse pasakė: „Velnias, aš tave įsimylėjau“. Tada aš nesupratau, kodėl jis taip nervinosi. Bet praėjus daugiau nei metams aš sužinojau, kad jis turi žmoną ir vaiką“, – pasakojo ji.
Prašome Jūsų pasidalyti mintimis šia skaudžia, bet amžina tema – ar tikrai kaltas tik žmogus, atsiradęs tuomet, kai kitas jau buvo sukūręs santykius? O gal būna istorijų, kai meilužė ar meilužis parodo, kad santykiai buvę tik saviapgaulė? Padiskutuokime – ar reikia kaltinti meilužę ar meilužį, kai santuokos įžadus davę vyras ir žmona? Gal taip – paprasčiausia, bet ne teisingiausia?
Įdomiausios istorijos ar nuomonės autorių apdovanosime – jam atiteks pusės metų pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumerata. Konkurse galite dalyvauti čia arba rašydami el.p. pilieciai@delfi.lt.