Pradėkime nuo argumentų ir tautininkų flango. Jie, kaip ir visada, jaučiasi žinantys, kaip teisingai mylėti ir atstovauti Lietuvą ir sako, kad tautiniai drabužiai tai mergaitei netinka, nes jie yra XVI - XIX a. laikų, kai lietuviai net nežinojo, kaip tas tamsiaodis atrodo. Taip pat yra didelis įsitikinimas, kad tauta turi būti atstovaujama tik tokių žmonių, kurie atitinka lietuvių genomą, kad ir ką tai reikštų, kad buvo sugriautas mūsų, kaip „baltos“ tautos, autentiškumas, pagarba tradicijoms ir kultūra.
Didieji meilės Lietuvai monopolistai aiškina, kad mergaitė nėra lietuvė, nes jos tėvas, maža to, kad nėra šviesios odos spalvos, dar yra net ne lietuvis ir ji negali būti traktuojama kaip tinkama atstovė mūsų tautai bei šaliai.
Pažiūrėkime, ką apie tai sako kita pusė – išsilavinę, tolerantiški visuomenės nariai aiškina savo poziciją gan paprastai. Lietuvė mergaitė, besimokanti katalikiškoje mokykloje ir puikiai kalbanti itališkai, buvo atrinkta pasitikti Popiežių Pranciškų, pasakyti jam keletą žodžių. Ji yra tokia pati lietuvė kaip ir visi kiti, kurie laiko save lietuviais, kurių vienas iš tėvų yra lenkas, latvis, vokietis ar rusas.
Apie kažkokio tautinio genomo klausimus nėra nei kalbos – nerasime Pasaulyje nei vienos tautos, kuri savo genuose nėra persimaišiusi, taigi, kalbant apie tradicinį, matomą lietuvių tautos vaizdą, galime kalbėti tik apie stereotipus, o jie gali būti labai skirtingi. Kultūriškai mes galime būti matomi kaip paskutiniai Europoje pasikrikštiję barbarai, kaip broliška lenkams tauta, kaip rusų baudžiauninkai, pamaldūs tarpukario atgimstantys didžios šalies atstovai arba kaip dabartiniai emigrantai, smaugiantys Londono kūdrose gulbes ir kepantys jas iškart, vietoje, ant kranto.
Sakyti, kad mes privalome savo tautą pristatyti stereotipiškai, yra labai keistas būdas nusivažiuoti į lankas. Tokiu atveju, Popiežių Prancūzijoje turėtų pasitikti pora prancūzų, kurioje vyras būtų žemesnis už moterį, dėvėtų beretę, laikytų rankose bagetę, o jo žmona būtų liekna kaip dviratis ir rūkytų nesustodama. Vokiečiai turėtų pasitikti Popiežių su apkūniu vyriškiu su šortais, litriniu alaus bokalu vienoje rankoje bei pretzel’iu kitoje. Stereotipai yra dažnai juokingi, subjektyviai suvokiami ir veda į labai kuriozines situacijas, kurios yra ne ką mažiau dirbtinos nei ta meilė Lietuvai ir jos žmonėms, apie kurią aiškina ta pati emigrantė Masytė. Ne visą Lietuvą jie myli. Jie myli tik mėlynaakę, jų stereotipus atitinkančią Lietuvą, kurią yra patys išsigalvoję. Dabartinė atvira, europietiška Lietuva yra jiems netinkama ir neteisinga.
Pažiūrėjus paprasčiau, viskas atrodo gan akivaizdžiai – didieji tautininkai yra praeityje paskendę, kompleksuoti, jautrūs kurmiai, akli dabartinei realybei ir reitinguojantys lietuvių tautos narius pagal jų išvaizdą. Jie negali pakęsti, kad Lietuva eina ne ten, kuri jie tikisi, o tai yra neina praeitin. Jų rasizmas, homofobija ir dažnai antisemitizmas yra grindžiamas jų vidiniais kompleksais ir bandomas užmaskuoti pasiteisinimais ir iš piršto laužtais „argumentais“ apie genomus ir autentikas. Jiems tiesiog nepatinka juodaodžiai, LGBT, žydai ar dar kažkas.
Ir todėl yra dar sunkiau, kai koks nors Ūkio ministerijoje dirbantis tūlas linas, už mūsų pinigus trinantis valstybinę kėdę ir rašantis radikalų šlamštą, sulaukia pasipriešinimo savo skleidžiamai neapykantai. „Yra paminama kita nuomonė! Kur yra tolerancija?!“ – šaukia jie ir panašūs. Jiems atrodo, kad netolerantiška ir diskriminuojanti nuomonė turi būti toleruojama.
Taigi pabaigai, aiškinu visiems, labai tiksliai ir konkrečiai – negali būti toleruojama netolerantiška nuomonė. Negali būti toleruojama nuomonė, kad veganai turi būti atriboti nuo visuomenės. Negali būti toleruojama nuomonė, kad krikščionys negali išpažinti savo religijos. Negali būti toleruojama nuomonė, kad žydai negali turėti daugiau turto, nei lietuviai. Negali būti toleruojama nuomonė, kad žmogui, kuris yra kitokios odos spalvos, negali būti suteikiama galimybė atstovauti savo šalies. Kuo baigiasi pakantumas nepakančiai, netolerantiškai nuomonei, mes visi žinome. Tada diskriminacija tampa norma, o kur diskriminacija, tapusi norma, veda, mes visi žinome, ką tik paminėję Vilniaus geto likvidavimo metines.
Gerbiami meilės Lietuvai monopolistai, laikykitės bent jau Popiežiaus Pranciškaus mokymų apie atvirumą ir priėmimą, jei jau neišmokote gerbti kito žmogaus patys.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.