Kažkam tai - stiprus vidinis sąmyšis - kaip tai paaiškinti savo vaikams, kokia bus jų ateitis? Kitiems - viltis, kad bus pripažinti, priimti ir išgirsti. Ir staiga Dorovė ir Moralė, Laisvė ir Tolerancija, sėdėjusios už vieno apvalaus stalo, išgirdusios šį klausimą susiraukė ir pradėjo svaidytis žvilgsniais, prilygstančiais pavasario žaibams.
Bet liūčių juk būna kiekvieną pavasarį. Kaip ir kiekviename amžiuje, kiekviename istoriniame tarpsnyje yra pilna kažko, kas mus šokiruoja. Kažkada baisiai nepadoru buvo moterims nešioti trumpus sijonus. Paskui nepadoru joms buvo užsidėti kelnes. Kelioms kartu gyventi – absoliučiai nepriimtina (sako, įtardavo, jog tai viešnamis). Ir žinoma, pasibučiuot viešai, tai jau tikrai, jokiu būdu! O ir tekėti be rūtų vainikėlio, juk kažkada tai buvo visiška katastrofa, ar pamenat?
Bet tai, kas anksčiau buvo tabu, dabar mums kelia juoką. Tai užsimiršo ir tapo natūraliu gyvenimo srautu. Ir „nepadoru“ išliko nebent mūsų tėvų ar senelių prisiminimuose.
Kalbama, kad Naujosios Meksikos valstijoje netgi šiais laikais yra įstatymas, draudžiantis moterims pasirodyti viešumoje nenusiskutusioms barzdos. Bet mes tokio lyg ir neturime. Nors kita vertus, nežinia, ar tai suveiktų, nes jei toji barzda priklauso vyrui… Na taip, šiek tiek keblu.
Šiandien, dabar, kol kas tai suvokti gana keblu. Atgrasu. Baisu. Kai kam gal netgi šlykštu. Bet visa tai tėra atspindys pasaulio, kuriame mes esame. Visi - ir mes, ir jie, ir jos, ir anie…
Nes labai tikėtina ir istoriškai logiška (nors ir kaip sunku tai suvokti dabar), jog po kurio laiko tokie vaizdai mums rūpės ne daugiau nei moteris, užsidėjusi kelnes. Lygiai taip pat, kaip šią akimirką sunku suvokti, jog jau galima nusipirkti kelionę į Marsą, atauginti organus arba, pavyzdžiui, bendrauti su bakterijomis verčiant šviesos bangas į kalbą.
Klausite, o kaip gyventi dabar? Ogi lygiai taip pat, kaip gyvenote iki šiandien. Vakare grįžti iš darbo, pasimėgauti skania vakariene, perskaityti tris mėgiamos knygos puslapius, kelis kartus paspausti „like“ (liet. patinka), mėtine pasta išsivalyti dantis, apsikabinti mylimą žmogų (net jei jis ir su barzda) ir… ramiai užmigti.
O vaikai? „Facebooke“ ir „ipaduose“ užaugusi mūsų naujoji karta, neabejotina, kažkaip susitvarkys. Barzdotos moterys ir už rankų susikabinę dėdės, gali būti, jiems jau nebus tokia didelė staigmena, kaip mums, šį lūžį išgyvenantiems. Juk sugebam kažkaip paaiškinti, kodėl ne kopūstuose atsiranda vaikai, kad vakare reikia valyti dantis ar kaip svarbu gerai mokytis. Nes, matyt, ne patys faktai traumuoja žmones, bet tai, kaip mes juos interpretuojam ir pateikiam, kokia spalva nudažom - sodriai juoda ar šviesiai balta.
Ir ne mums spręsti, ar sukurtas Conchitos personažas tebuvo sąmokslo teorija, ar provokacija, ar tiesiog paprastas ir gal netgi nuoširdus vieno žmogaus noras pasakyti kažką taip, kad būtų išgirstas. Ir atrodo, kad išgirdo. Netgi visas žemynas. Ir kai pagalvoji, jei tie, kas dar neišgirdo, padarytų tai dabar, tai gal garsiai rėkti tuomet niekam daugiau ir nereikėtų?
Jis (ji) ištarė: „Mes nesustabdomi“. O ką daryti su tuo, kas neišvengiama, kas jau yra? Eifelio bokštas yra, nors vieniems tai – meno šedevras, o kitiems - paprastas metalo stulpas. Vieniems Enšteinas genijus, kitiems - truputį išprotėjęs. Ir Turkija kažkam – nerealiai tobulas kurortas, o kito vykti ten nieku gyvu neprikalbinsi.
Taip ir kiti reiškiniai. Nors daugelį stipriai erzina, kodėl taip garsiai, kodėl viešai… Taip, galbūt tolerancijos kai kuriais atvejais verta pasimokyti abiems pusėms. Bet pradžioje visuomet to ir norisi - garsiai, stipriai ir viešai. Kol vieną dieną tai tiesiog taps įprasto gyvenimo paprasta dalimi, kurios netgi nepastebėsite, kaip ir moterų, nešiojančių džinsus…
Pasaulį kuriame patys. Mintimis, darbais, svajonėmis… Ir, svarbiausia, šioje situacijoje yra ne tai, ką mums pateikia gyvenimas. Jis visuomet pilnas staigmenų. Trumpų sijonų, sudžiuvusių rūtų vainikėlių ar barzdotų moterų… Svarbiausia yra mūsų nuostatos, tai, kaip patys asmeniškai į visa tai reaguojame. Ir kam šį kartą, smerkiančiajam „PRIEŠ“ ar tolerantiškajam „UŽ“, mes šiandien atiduosim savo balsą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo nuomone apie laimėtoją galite pasidalinti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: