Visų pirma, reiktų pabrėžti, kad šiame straipsnyje išsakysiu savo asmeninę nuomonę ir subjektyvius vertinimus – juk kiekvienas turi teisę tai daryti. Be to, muzika – subtilus dalykas: kas vieniems patinka, nereiškia, kad patinka kitiems. Tad muzikos kūrinių vertinimo prizmė – labai jau subjektyvus dalykas.
Nugalėtojas – nulemtas lažybų bendrovių
Kaip ir buvo prognozuota lažybų bendrovių, šiais metais pergalę pelnė Danija, kuriai atstovavo 20-metė Emmelie de Forest su daina „Only Teardrops“. Kaip bebūtų gaila, tačiau jokios intrigos nebuvo ir nėra jau eilę metų – nugalėtojui tik formaliai reikia sulaukti balsavimo rezultatų, o pergale gali džiaugtis jau gerokai anksčiau. Taip buvo ir su švede Loreen, vokiete Lena, Norvegijos, Azerbaidžano ir Rusijos nugalėtojais.
Nors konkurso organizatoriai šiais metais ir bandė išdėlioti skelbiamus balsus taip, kad kuo ilgiau išliktų intriga, vis dėlto net neprasidėjus konkursui buvo aišku, kam atiteks krištolinis mikrofonas – pagrindinis nugalėtojo trofėjus – ir teisė rengti konkursą savo šalyje kitais metais. Mano asmenine nuomone, Danijos daina – tikrai nebloga: parašyta profesionaliai, kad klausytojas vos ją išgirdęs ilgai atsimintų ir niūniuotų. Nors, tiesą sakant, man ji per daug neįstrigo. Mano nuomone, tiesiog buvo vertesnių nugalėti. Tačiau dauguma favoritų pateisino prognozes: Azerbaidžanas, Ukraina, Norvegija, Rusija, Nyderlandai – visos šios šalys pateko į pirmąjį dešimtuką. Gal kiek nepasisekė Švedijai, kuri liko keturiolikta.
Labiausiai nustebinę ir nuvylę pasirodymai
Iš pat pradžių norisi pasakyti keletą žodžių apie Lietuvos atstovo pasirodymą. Lažybų bendrovės neteikė daug vilčių, kad Andrius Pojavis su daina „Something“ prasimuš į finalą. Tiesą sakant, iki pat „Eurovizijos“ pradžios aš irgi netikėjau, kad jį matysime finale. Tačiau jam pavyko! Ir aš labai tuo didžiuojuosi. Pirmajame pusfinalyje Lietuva užėmė 9 vietą. Kai stebėjau tą pusfinalį ir A. Pojavio pasirodymą, kambaryje tvyrojo tyla – girdėjosi tik muzikos garsai ir jo balsas. Ir kaip palengvėjo, kai paskelbė Lietuvos vardą laimingųjų dešimtuke!
O finale... Sužinojusi, kad Lietuvai finale teko antras pasirodymo numeris, labai susikrimtau – jis nieko gero nežadėjo. Tačiau koks skirtumas? A. Pojavis „Eurovizijos“ finale sudainavo stulbinančiai gerai! Džiaugiuosi tuo ir visiškai nesvarbu, kokią vietą jam skyrė kitų šalių komisijos ir žiūrovai – jis padarė net daugiau nei galėjo.
Be Lietuvos pasirodymo mane turbūt labiausiai nustebino Belgija. Šiai šaliai buvo prognozuojama viena iš paskutinių vietų pusfinalyje, tačiau realybė pasirodė kitokia – Belgijos atstovas ne tik pateko į finalą, bet jame užėmė 12 vietą (11 vietoje likusi Moldova surinko tiek pat balsų). Kodėl taip nutiko? Kai žiūrėjau gyvą dainos atlikimą nacionalinėje atrankoje, pagalvojau „o siaube, kaip jis nusidainuoja!“ – iš tiesų, jis „pjovė“ pro šalį kaip reikiant. Tačiau Švedijoje dainininkas savo darbą atliko nepriekaištingai – tai ir lėmė jo sėkmę.
Prie malonių staigmenų galėčiau priskirti ir Vengriją, Nyderlandus bei Italiją. Tiesa, Nyderlandams buvo prognozuojama aukšta vieta, tačiau nebuvo aišku, ar tai pasitvirtins, nes daina – išskirtinė. Ją net sunku komentuoti. Aš jos klausausi ir mane tiesiog užplūsta gera energija. Ji kitokia, savita ir tuo nuostabi. Italija, kaip visada, nepataikauja masėms, o eina savu keliu. Galbūt tai ir lemia jų sėkmę. Tačiau niekada neaišku, kuriais metais europiečiai nusisuks nuo iš San Remo festivalio siunčiamų kūrinių. Šiais metais italai neprašovė pro šalį – charizmatiškas atlikėjas tiesiog užbūrė, o jo atliekama daina pakerėjo. Vengrija nustebino savitumu. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad vengrų kalba atliekama daina gali skambėti taip puikiai! Anglų kalba čia viską būtų sugadinusi.
Be jau minėtų valstybių, stebėjausi Graikijos užimta vieta. Manyčiau, šešta vieta dainai apie alkoholį per aukšta. Ją vertinti galima kaip europiečių protestą prieš didesnes kainas, finansinę krizę. Tačiau muzikiniu požiūriu ji atrodo pasiklydusi kažkur tarp kažko.
Daugybę metų man patiko Prancūzijos atlikėjai ir jų dainos, tačiau šiais metais Prancūzija mane visiškai nuvylė. Jų atliekama daina scenoje skambėjo, sakyčiau, labai keistai. Be to, ir scenografiniai sprendimai buvo nelabai vykę. Skaičiau ne vieną neigiamą komentarą ir apie atlikėjos aprangą. Galbūt pasirodys keista, tačiau tarp labiausiai nuvylusių šalių galiu įvardinti ir Didžiąją Britaniją su garsiąją Bonnie Tyler. Scenoje atrodė, kad ji nelabai žino, ką daro – labai blaškė nereikalingas rankų makalavimas. Be to, ir pats dainos garsas kur kas geriau skamba įraše, o ne gyvame atlikime.
Tuo tarpu labiausiai neįvertintos šalys, mano manymu, šiais metais liko Estija ir Vokietija. Pirmoji, kaip ir esu jau rašiusi straipsnyje prieš konkursą, paslydo ant savo kalbos. Nemanau, kad reikėjo po labai stipraus pernykščio pasirodymo gimtąją kalba bandyti bristi į tą pačią upę ir tikėtis gerų rezultatų. Žmonėms atsibosta. Tuo tarpu Vokietija dar kartą patvirtino, kad „Eurovizijoje“ nesvarbu, kiek albumų kopijų esi pardavęs – tai neužtikrins aukštos vietos. Sakyčiau, atvirkščiai, dažniausiai žinomumas pakiša koją ir tenka grįžti į gimtinę nieko nepešus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!