Kodėl taip nesiseka mūsų visų gerbiamiems verslininkams? Kodėl niekas nenori dirbti? Kodėl tokia didelė emigracija? Kodėl darbuotojai keičia darbus? Visos šios problemos man, kaip išsilavinusiam piliečiui, senų seniausiai aiškios. Ir jei dabartiniai mūsų direktoriai, vadovai, darbdaviai būtų savo laiku išmokę, o ne pirkę savo diplomų, taip pat žinotų tas problemas (…).
Darbdavių požiūris į darbuotojo atliekama darbą
Prieš mėnesį įsidarbinau tekstilės fabrike. Darbas neblogas, sekasi. Nuo pirmų dienų įsivažiavau į darbą. Greitai perkandau sistemą, jau išmokau valdyti dvejas stakles iš trijų esamų. Dar nemažai ką reikia sužinoti, nes fabrikas gamina šimtus skirtingų gaminių. Net seniai dirbantys darbuotojai susimaišo tarp gaminių, jei rečiau tenka juos gaminti. Su žaliavomis – taip pat.
Bet esu jau blogas darbuotojas, nes nebėgioju po patalpas kaip seni darbuotojai. Tempas per lėtas. Visų klausiu: kur čia parašyta, kad čia yra sporto salė? Atsakymo nėra.
Jau girdžiu skaitytojo mintis: ne tavo darbas, nesusitvarkai su darbu, storas esi, mesk svorį. Ir Jūs iš dalies būsit teisūs, bet darbdavys matė, kaip atrodau. Tuo labiau informavau darbdavį, kad keturis metus vairavau vilkiką ir mano fizinis pasirengimas yra nulinis, kad turiu šiokių tokių problemų su sveikata, o jos gali sukelti tam tikrų trukdžių atliekant darbą. Visa tai darbdavį tenkino, kai priiminėjo į darbą. O po mėnesio – priekaištai. Nesvarbu, kad nuo pat pirmos dienos nešu pelną ir jokių nuostolių. Nereikėjo priimt į darbą. Ir savo, ir mano laiko sutaupytume.
Antra, kodėl turiu bėgioti darbe, kuriame pilna daiktų kurie gali sužaloti tave arba per skubėjimą kažką kitą gali sužaloti? Žmogaus sveikata arba gyvybė nieko vertos Lietuvoj. Svarbu pelnas. Pelnas svarbu, bet jeigu jo siekiama visiškai neatsižvelgiant į saugumo, higienos reikalavimus (net nekalbu apie patogiai ir normaliai įrengtą darbo vietą), visada bus problemų su darbuotojais. Lietuvoje nei karto negirdėjau, kad gerai dirbu. Jaunas būdamas dėl to labai jaudinausi, kol neišvažiavau į užsienį ir ten nepamačiau, kaip elgiamasi su darbuotojais, net jei padarei ką nors nuostolingo įmonei. Manau, pas mus ir į nosį gali gauti, jei kas nesiseka.
Supratau, kad lietuvių supratimas apie darbą kvailas. Darbe iš tavęs reikalauja neįmanomų dalykų, kurių net pats darbdavys nesugebėtų padaryti. Tokia taktika – dar nuo senovės Romos laikų, Julijaus Cezario sugalvotos frazės „skaldyk ir valdyk“. Visaip žeminti žmogų ir niekinti jo atliekamą darbą, kad, neduok Dieve, jis nepradėtų galvoti, kad gerai dirba ir, kas visų blogiausia, negalėtų paprašyti didesnio atlyginimo. Bet ši taktika, kai tiek daug pasirinkimų, šias laikais nebegalioja. Todėl ir bėgioja visi, keisdami darbus, ir ieško. kur bus įvertinti ir gerbiami. Labai gaila, bet dažniausiai tenka emigruoti.
Darbo vieta
Nuvažiuokit į bet kurią Lietuvos lentpjūvę, autoservisą, gamyklą, užeikite į biurą, kavinę, o gal ir į dažną Lietuvos įmonę – darbuotojams dažnai supirkta viskas, kas pigiausia, o tai reiškia – blogiausia. Biuro kėdė, kuri išklera po dviejų mėnesių. Darbiniai drabužiai ir avalynė, kuri suplyšta greitai arba ją nepatogu nešioti. Darbo įrankiai, su kuriais nepatogu dirbti arba jie nepatogiai įrengti, nes taip pigiau buvo. Prie didesnių įmonių nėra, kur statyti automobilių, jie tik išrinktiesiems. Dulkės, purvas.
Kai kuriose įmonėse žmonės net neturi, kur pavalgyti, nes nėra įrengta virtuvė. Valgo ten, kur dirba. Būna, net rankų nėra kur normaliai nusiplauti, o apie šaldytuvą, mikrobangų galima tik pasvajoti. Šie elektronikos stebuklai paprastiems žmonėms nepasiekiami. Tualetų kai kur irgi normalių nėra, kur nebūtų šlykštu užeiti. Dušas – kas tai per išradimas? O jei ir yra šitas išradimas būna, tai kai padarė dar anksčiau, taip ir stovi 30-40 metų netvarkytas.
Įsivaizduokit, atvažiuoju su fūra prikrauti jos į konservų fabriką, viena iš geresnių darboviečių mūsų rajone. Prisistumiu prie rampos. Vietos sunkiasvoriams važinėti padaryta minimaliai, o jei dar kelios fūros vienu metu atvažiuoja, tai išvis katastrofa. O tai naujai statytas fabrikas jau už Europos Sąjungos pinigus. Užeinu į patalpas, susirandu atsakingą asmenį ir pradedam pakrovimo procedūra. Ir matau, kad atsakingas asmuo nuolat šniurkščioja nosimi. Ankstyvas ruduo, dar šilta. Epidemijos dar neprasidėjusios, o jis jau sirguliuoja. Klausiu, ar serga. Atsakymas: „Kur čia tau nesirgsi, kai nuolat skersvėjyje dirbi.“ Darbdavys pataupė – vietoj uždaros rampos jis padarė atvirą rampą, nes ji pigesnė. Tada ir supratau, kodėl Lietuvoje kiekvienais metais kyla epidemijos. Ir paskui mūsų protingi dėdės aiškina, kad žmonių imunitetas silpnesnis, todėl žmonės dažniau serga. Kaip norėti tokiame darbe dirbti? Kitas variantas.
Sunkiasvorių automobilių servisas. Žiema. Visos durys uždarytos, o vis tiek šalta. Buržuika kurenama, bet skirtumas – tik keli laipsniai nuo lauko temperatūros, nes pučia per visur. Per plyšius sienose, per langus. Visur murzina, jokios higienos. Vilkikus užvedinėja servise. Jokios ventiliacijos. Viduje – dūmų kalnas, vos galima kvėpuoti. Ir kur žiūri mūsų darbo saugos specialistai? Žmonės kenksmingomis sąlygomis, be tam reikalingos įrangos dirba ir visiems gerai. Peršasi mintis, kad tas, kuris atsakingas už saugumo priežiūrą įmonėse užmerkia akis. Ir tokių įmonių, manau, nesuskaičiuosi. Pasikartosiu: žmogaus sveikata ir gyvybė – paskutinėj vietoj (…).
Darbo užmokestis
Graikai nedirbdami ir tai daugiau uždirba. O čia ari po 10-12 valandų per parą ir vos galą su galu suduri. Už maistą ir mokesčius vos sugebi susimokėti. Nešneku apie pramogas, kultūrinį gyvenimą, atostogas. Taigi reikia ir pailsėti, tada visai kitaip dirbi. Bet mūsų gimtoje šalelėje paprastam žmogučiui tai visai nepasiekiama. Sodas – visos Tavo atostogos ir poilsis. Dėl to klesti pas mus kontrabanda, prekyba vogtais daiktais. Reikia mesti rūkyti,su tokias atlyginimais visko reikia atsisakyt (…).
Toks vaizdas susidaro, kad išvis mūsų verslininkai nori ir tuos paskutinius likusius žmones iš Lietuvos išvaryti. Dabar nesenai pasirodė nauji svarstymai, kad verslininkų netenkina dabartinė tvarka už nuskaičiavimus darbe už padarytą žalą. Koks paradoksas – patys moka mažą atlyginimą, kad net nėra ką nuskaičiuoti. Todėl Lietuvos mokslininkai pasiūlė, kad vietoj vieno nuskaičiavimo būtų galima šešis kartus nuskaičiuoti po pusę atlyginimo. O kur dingo verslo rizika? Visose protingose knygose apie marketingą, vadybą rašoma, kad yra tokia rizikos forma kaip žmogiškasis faktorius. Tai reiškia, kad žmogus gali suklysti, ateiti pavargęs, turėti problemų gyvenime ir todėl to gali padaryti įmonei žalos. Ir verslininkas tai jau įskaičiuoja į produkto kainą. Valstybė leidžia tokius nuostolius nurašyti ir nuo jų nereikia mokėti mokesčių. Tam yra sugalvotos draudimo kompanijos, kad tam verslininkui mažiau nuostolių būtų, o jam vis negana. Dar reikia numelžti tą vargšą žmogelį (…).
Įsivaizduokim situacija: jaunas žmogus ką tik baigė mokslus, įsidarbino įmonėje ir per jo jaunatviškumą, patirties stoką pridaro įmonei nuostolių ir darbdavys nusprendžia nuskaičiuoti šešis kartus po pusę atlyginimo. Ir taip mokėdamas atlyginimą, kurio vos užtenka prasimaitinti, dar per pusę jį sumažina. Kas belieka? Keisti darbą, o galiausiai emigruoti. Paskui tegu tas darbdavys bando išieškoti tuos patirtus nuostolius. Ir galiausiai – nei pinigų, nei darbuotojo. Negaudysi juk to niekadėjo po visą pasaulį, nes, kaip minėjau, pasirinkimas didelis. Tuo labiau juk tai buvo verslininko sprendimas priimti tą žmogų į darbą, ar ne. Pats suklydai, padarei blogą investiciją – pats ir mokėk.
O jaunas žmogus, pilnas iliuzijų ir fantazijų, neria stačia galva į mūsų darbo rinką ir susiduria su tokiomis problemomis (…). Ir po visų šitų išgyvenimų Jūs norite, kad jaunimas mylėtų darbą, norėtų dirbti? Sėkmės, naivuoliai. Ir toliau nevertinkite savo darbuotojų, ir toliau juos skriauskite ir ateityje tikrai turėsite norinčių pas Jus dirbti. Ir čia – tik dalis problemų, su kuriomis susiduria mūsų darbo žmogus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi? O gal dirbate šaunuoje darbovietėje, pats turite svao verslą ir norite apginti darbdavius, turite ką pasakyti apie darbuotojus? Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt:
Stengiatės, dirbate, o kaskart vis tiek atlyginimo dienos laukiate su paskutiniais piniginėje likusiais smulkiaisiais? Jūs toks ne vienas – ne kartą DELFI skaitytojai yra dalinęsi patirtimi, kad uždirba nemažai, tačiau suskaičiavus išlaidas ne tiek daug ir belieka...
Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pinigai“ arba spaudžiant pilką mygtuką iki rugpjūčio 31 d. Vienam dalyviui atiteks čekis apsipirkti parduotuvėje „Kristiana“! (prizo vertė bus patikslinta)