Jų filmai traukia mases dėl paprastos priežasties – buduliai ir jų kiaunės irgi turi kažką žiūrėti kino teatruose, kitaip jie vakarais siautėtų gatvėse ir su savo BMW modelio bolidais siaubtų stoteles. Mano nuomone, tokiam žiūrovų kontingentui ir yra kuriami tokie filmai kaip šis, Rolando Skaisgirio prodiusuotas komedinis filmas „Kunigo naudą velniai gaudo“.
Turinys
Nors standartiškai savo apžvalgose bandau atskirai rašyti apie juostos siužetą ir vidinę pusę, tačiau šįkart bandysiu viską apjungti kartu – į vieną ilgesnį pasakojimą apie šį naująjį lietuvišką kino produktą, kuriame tiek siužetas, tiek kita yra siaubinga.
Savo nemalonę filmas iš mano pusės užsitarnavo dar tada, kai pirmą kartą kinuose išvydau jo anonsą, kuris jau iš pat pradžių priminė reklamą, bet ne pilnametražio filmo pristatymą. Tačiau, kaip mes visi puikiai žinome, anonsai dažnai sugeba pameluoti. Kartais puikūs filmai turi labai prastus anonsus, o blogi projektai gali pasigirti įspūdingais anonsais, todėl teisti anksčiau laiko tikrai nereikia. Bet čia atsiranda ir antras minusas – filmo aprašymas, kuriame akivaizdžiai šaipomasi iš žiūrovo. Manau, kad joks normalus ir save gerbiantis kino kūrėjas niekada ant plakatų ar bet kur kitur nedėtų informacijos, kad jo filmo prodiusavimą atliko tą pati komanda, kurti sukūrė serialo „Moterys meluoja geriau“ pilno metro versiją. Tai tiesiog nežmoniškai didelis vinis į dar nepasirodžiusio filmo karstą.
Suprantama, jeigu būtų bent jau „Tado Blindos“, „Kaip pavogti žmoną“ ar net „Nepatyrusio“ komanda dariusi šį filmą, tai dar ne taip gėda būtų prisistatyti, bet šiuo atveju, tai didelis minusas. Labai didelis minusas. Bet ir tai, su itin blogu nusistatymu negalima peikti filmo, kol jis nepasirodė kinuose. Ir štai, išaušo diena, kai teko pamatyti šį „šedevrą“…
Su ramia sąžine ir ranka ant širdies galiu pasakyti, kad mano nusistatymas buvo pagrįstas ne šiaip sau. Filmas, kuriame, mano nuomone, nėra jokios struktūros, jokios kibirkštėlės ir visiškai jokio humoro (nei juodo, nei balto), jau po penkiolikos minučių sugeba labai suerzinti savo nesąmonėmis. Suprantama, jeigu po Algimanto Puipos juostos „Edeno sodas“ išeini piktas, tai šiuo atveju išeini pasiutęs, nes filmas išvis negali pasiūlyti nieko pozityvaus. Ir ne, čia ne dėl to, kad nesuprantu juodojo humoro, ir ne dėl to, kad esu priešiškai nusistatęs prieš lietuvišką kiną, o dėl to, kad net tokie, mano nuomone, nieko neverti filmai kaip „Zero“ turi daugiau prasmės už šį, skirtą tikriems „bachūrams“.
Taigi, filme pasakojama trijų žmonių istorija, kurie, susidėję su rimtu dėde, įkliūva į bėdą. Na, čia siužetas jau pradeda priminti visiems puikiai žinomą Emilio Vėlyvio komerciškai sėkmingą filmą „Redirected/Už Lietuvą!“. Net ir situacijos gana panašios, tik skirtumas tas, kad aname filme bent jau gerai pasišaipė iš mūsų provincijos ir sovietmečio palikimo, o čia, tiesiogine to žodžio prasme, parodytas degradavusių žmonių kaimas (…).
O kad ir to nebūtų gana, scenaristų komanda pasistengė, kad filme dominuotų nevykę „bajeriukai“. Jeigu atsitiks taip, kad vis dėlto nužygiuosite į šį filmą, patys pamatysite, koks tragiškas veiksmo pateikimas, kaip blogai „sukaltas“ siužetas ir kokie mediniai filmo dialogai prievartauja kiekvieno save gerbiančio piliečio ausis. Apie veikėjus ir jų „nonsensą“ net nesinori kalbėti – tai tiesiog graudu.
Tokius filmus reikia rodyti vėlai vakare per kokį uždarą kanalą skirtą „marozams“, nes manau, kad kinuose tokiems filmams tikrai ne vieta. Ypač, kai jie pastatyti tokiu principu, kad juos reikėtų rodyti tik per TV. Šiais metais man tai yra blogiausias mūsų šalies kino kūrėjų filmas, kurio prastumas sugebėjo aplenkti net Algimanto Puipos juostą. O to aš tikrai nesitikėjau.
Techninė juostos pusė
Įdomu, kiek kainavo šis filmas? Vis dėlto, jeigu kas susimestų po šimtą eurų, tai, manau, sukurtų ne prastesnės kokybės juostą. Tiek kameros darbas atrodo prastai (filmo nesugeba išgelbėti net mūsų šalies provincijos gamta, kurios juostoje tikrai nemažai), tiek ir montažas. Garso montažas taip pat. O ką jau kalbėti apie muziką, kuri filmo atmosferos palaikymui nedaro jokios įtakos. Toks biudžetinio lygio darbelis, ne daugiau.
Aktorių kolektyvas
Aktoriai… Ar jų filme buvo? Na, jo, buvo Kęstutis Jakštas, kuris vienintelis dar bandė kažką ten suvaidinti, tačiau ir jam sekėsi itin sunkiai. Teatrinė, nenatūrali vaidyba taip ir tryško per visus ekrano galus. Tą patį galima pasakyti ir apie Mindaugą Papinigį, Joną Gricių ir Šarūną Banevičių. Tikrai. Vyrai pasirodė labai prastai.
Toma Vaškevičiūtė, suvaidinusi nuotakos vaidmenį, bent jau akims buvo nebloga pramoga. Graži mergina, bet vaidyba… Na, čia tikrai nebuvo už ką duoti net vieno balo. Gaila, toks grožis, o toks ne talentingas. Apie kitus aktorius nekalbėsiu, manau, neverti jie jokio paminėjimo.
Verdiktas
„Kunigo naudą velniai gaudo“ – tai pats blogiausias šiais metais sukurtas lietuviškas filmas, kuriame be nevykusio humoro, nevykusių vaizdų ir nevykusios aktorių vaidybos, mano manymu, nieko nėra. Tiek siužetas, tiek dialogai, tiek techninė pusė atrodo primityviai, neskaniai ir padaryta labai atmestinai. Tenka gailėtis dėl iš gyvenimo išmestų aštuoniasdešimties minučių, per kurias būtų galima nuveikti tikrai kažką prasmingesnio.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone? Galbūt nepritariate autoriui? Jūsų tekstų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: