Gerai, kad manęs niekas nemato. Atrodyčiau vienišas, susigėsčiau, reikėtų teisintis. Nemėgstu teisintis. Ne viską, ką darau, galima paaiškinti. Toli gražu. Va, kad ir vakar. Vaikštinėjau stotyje, rūkiau, žiūrėjau į ten vaikštančias moteris ir spėliojau, kurią galėčiau nusipirkti, kuri iš jų yra prekė, skirta žemiškiems malonumams tenkinti. Pora galimų mačiau. Galvojau prieiti, pasisveikinti, paklausti, kaip sekasi, kiek kainuoja. Bet nedrįsau. Turbūt per mažai norėjau. O gal man ne to reikėjo. Gal aš ne kūniškų malonumų ieškojau, dvasiškų. Gal meilės. Bet ar ji yra, o jei yra, tai kur jos ieškot? Tikriausiai ne virtuvėje. Čia nieko nėra, tik aš.
Pamenu, prieš mėnesį jau galvojau, kad ją radau. Mūsų žvilgsniai susitiko bare. Aš sėdėjau kampe, vienas, jau ketvirtą bokalą nukabinęs. Ji buvo su dviem draugėmis. Visos trys buvo apkūnokos, ryškiai per daug išsidažiusios, gyvai žvalgėsi aplink. Ieškojo patinų. Dėl girtumo, nejausdamas gėdos drąsiai žiūrėjau į vieną iš jų. Blondinę, mėlynom akim ir su auskaru nosy. Ji sugavo mano žvilgsnį, nusišypsojo, parodė savo mažus, baltus ir lygius dantis. Nukaitau. Nejau aš jai patikau? Taip, tikriausiai. Ji nebūtų taip žiūrėjusi.
Reikėjo veikti, taigi per kelis gurkšnius baigiau alų ir… Nežinojau, ką toliau daryti. Reikėjo kažkaip prieiti, priėjus – kažką pasakyt. O ką? Ne, ne man ši užduotis. Dar ne. Trūksta jėgų. Reikia dar alaus. Bet ar jo tiek pakelsiu, kad išdrįsčiau? Ne, velniop, nieko nebus, kitą kartą.
Bet mano laimei, pamačiusi, kad aš niekaip nepasiryžtu kažką veikti, ji atsistojo ir lengvu žingsniu priėjo prie manęs. Aš visas drebėjau, burnoje tirpo liežuvis, nes jis žinojo, kad kažką reikės sakyti, reikės judėti, reikės nesusimauti. „Labas, tu vienas?“. „Taip“. „Galiu prisėst?“. „Taip. Gali. Sėsk“. Jaučiau kaip raudonuoja žandai, bet staiga atsirado drąsos žiupsnelis, pamačiau, kad ji paprasta ir aš jau galėjau jaustis laisviau.
Šnekėjom apie alų ir vyną, apie girtumą. Pasakojom, ką įdomesnio veikiam. Užsisakėm dar gėralo. Manyje užsiplieskė daugiau drąsos, prisistūmiau šalia, apkabinau per liemenį. Ji pakėlė savo dideles akis, nukreipė į mane. Aš pirmą kartą buvau taip arti jos, jutau šilumą, kvepalus, cigarečių dūmais prasmirdusius plaukus. „30 eurų ir aš tavo”. „Gerai”. Ji su manim nakvot neliko.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.