Kiekvienoje mokymo įstaigoje, netinkamo pedagoginio ugdymo atvejai turėtų būti pastebėti, o dėstytojai sukėlę abejonių atitinkamai įvertinti. Šiuo pareiškimu norime pasakyti, jog nepagrįstai krito „šešėlis“ ir ant dėstytojų, kurie yra sektinos pedagoginės praktikos pavyzdžiai.
Sužinoję, kad Vaidybos katedros vedėjas prof. Aidas Giniotis bei šios katedros dėstytojas doc. Gintaras Varnas ir dar keli dėstytojai yra pateikę atsistatydinimo pareiškimus, norime pasakyti, kad šių dėstytojų pasitraukimas, mūsų nuomone, būtų didelė netektis jaunų aktorių ugdymo kokybiškam procesui. Esame įsitikinę, šiems dėstytojams nereikėtų atsistatydinti, jie yra atsakingi ir profesionalūs mokytojai, kurių pavyzdžiu bandome sekti.
Prisimindami studijų vadovo, režisieriaus G.Varno taikytą ugdymo procesą bei pastangas formuoti asmenybes, kiekvienas iš mūsų turime po keletą sakinių apie tai pasidalinti:
Marius Repšys: „G. Varnas mums perteikė savo teatro estetiką. O tai yra labai svarbu teatre – turėti skonį. Be to, išmokė dirbti. Mes iš inercijos ir toliau taip varom. Man atrodo, kad G. Varnas išmokė mus mylėti teatrą savyje, meną savyje, o ne save mene. Jis mus užgrūdino. Varnas yra mano kūrybinio kelio pradžios vadovas. Ir aš jam esu labai dėkingas. Jis dėl mūsų labai stengėsi. Kiek daug laiko Akademijoj su mumis praleido! Jis mus myli, ir, man atrodo, kad jis didžiuojasi mumis.“
Eglė Špokaitė: „Labiausiai vertinu ir gerbiu jį už šimtaprocentinę atsakomybę viskam, ką bedarytų bei pagarbą profesijai. Kuo jau kuo, bet atsakomybe daugelis akademijos pedagogų pasigirti, deja, negali. O G. Varnas išmokė nemeluoti. Ir ne tik scenoje. Kalbant apie mokytojo ir mokinio santykį, G. Varnas visuomet labai argumentuoja kiekvieną duodamą pastabą, nesvarbu, ar tu būtum jo studentas, ar aktorius teatre, repetuojantis vaidmenį jo spektaklyje.“
Ainis Storpirštis: „Jis daug ko reikalaudavo iš mūsų, bet ir pats stengdavosi visom išgalėm savo žodžius patvirtinti savo darbais. Be mano šeimos narių tai jis – vienas įsimintiniausių ir man daugiausiai įtakos padariusių žmonių mano gyvenime. G. Varnas yra didelis estetas, jis – žmogus intelektualas. Manau, kad jam aktoriaus protas, proto galimybės yra labai svarbu. Bet jam taip pat labai svarbu atvirumas, drąsa. G. Varnas yra žmogus revoliucionierius, jis iki šiol išliko tuo nesusitaikančiu arba maištaujančiu žmogumi. Ir maištingumas, aktoriaus maištingumas jam yra svarbus.“
Indrė Lencevičiūtė: „G. Varnas suformavo mano skonį, reiklumą sceniniam vaizdui ir kuriamo spektaklio visumai. Išmokau disciplinos, supratau, kad turiu daug dirbti su savimi. Išmokė mylėti aktoriaus profesiją. Iš tikrųjų mylėti. Savo pavyzdžiu jis visą tą meilę perteikė mums. Tos studijos buvo didelė dovana.“
Dovydas Stončius: „Varnas mėgsta asmenybes, protingus aktorius, intelektualius, turinčius savo požiūrį. Varnas mane visiškai pakeitė. Kai aš įstojau į akademiją, aš galvojau, kad greit pabaigsiu studijas ir tada gal pateksiu į televiziją vesti laidų ar pan. O per pirmus studijų metus manyje viskas apsivertė. Aš supratau, kad reikia Varnu pasitikėti, ir tada man pasidarė labai įdomu studijuoti. Aš pradėjau juo labai pasitikėti. Aš jam labai dėkingas už išsilavinimą, už žinias, kurias jis perdavė mums, už vaidmenis, kuriuos man skyrė… Už pastovų motyvacijos žadinimą, įskiepytą norą tobulėti. Varnas yra labai geros širdies žmogus.“
Emilija Latėnaitė-Beliauskienė: „G. Varnui visada svarbu studento individualumas, išskirtinumas. Jis nemėgsta nepasitikėjimo savimi, netikėjimo savimi, negali taikstytis, kai aktorius abejoja, kai aktorius negali už save pakovoti. Mes buvom darbštus kursas. Mus skatino dirbti noras įtikti, noras būt pagirtam, noras išlikti. G. Varnas sugebėjo viską labai suderinti, todėl tu jutai, kaip čia ypatingai svarbu tai, ką mes darom, ir tai, ko mokomės, nes jis pats to tikėjimo buvo pilnas ir net nepalikdavo tokio pagalvojimo galimybės – o ar tu tikrai nori tai daryti? Tu turi tai daryti. Tai būtina. Žūtbūtinumo pojūtis studijų metais mus vedė į priekį. Didžiulė dovana yra tas pasaulis, kuris atsivėrė tik G. Varno dėka. Tokių gilių pajutimų, mąstymo virsmų darbo procese, asmeniškiausių dalykų įliejimo į kūrybą labai pasigendu teatre ir esu dėkinga už tai savo Mokytojui.“
Vainius Sodeika: „Aš dėkingas Varnui už tai, kad supažindino su teatru, dėkingas už jo reiklumą, už įdiegtą atsakomybės jausmą. Dėkingas už atvertą supratimą, kad geriau sukurti vieną vaidmenį, bet sukurti taip, kad kiti iš jo dar mokytųsi, o ne blaškytis tarp daugybės darbų. Supratau, kad ne kiekybėje atsispindi aktoriaus meistriškumas. Mes buvome ugdomi kaip individualūs kūrėjai. G. Varnas mums įteigė, instaliavo mumyse tokią „išlikimo programą“. Bet konkurencijos mūsų kurse nebuvo, tuo klausimu mes išlikom nesusitepę.“
Elzė Gudavičiūtė: „Tik tie aktoriai, kurie daug skaito, giliai mąsto, (o ne apskritai kada nors galbūt pagaliau vis dėlto subręsta) – tik neaptingstantys aktoriai pradeda norėti kažko gilesnio, pajusti, kas tai yra ta kūryba. Pagrindinis teatro mokytojo G. Varno principas, ruošiant jaunus aktorius būsimajai profesijai, yra toks: užkrėsti aktorių kūryba – ne vaidmens atlikimu, o būtent kūryba sudominti ir į kūrybinį darbą įtraukti jauną žmogų. Režisierius išmokė mus dirbti, sudomindavo kiekvienu nauju darbu, kiekviena nauja idėja. Esu dėkinga mokytojui už tai, kad griežtai laikydamasis savo asmeninių teatro kūrėjo principų, jis be paliovos mokė mus, jaunus žmones, mąstyti, ragino skaityti literatūrą, siekti poetinio gylio bei vaidybinės išminties.“
Vidas Bareikis: „G. Varnas buvo tikrai sąžiningas, nes per visus tuos ketverius metus dirbo su mumis ir mus visus labai mylėjo. Jeigu, pavyzdžiui, jis kurdavo spektaklį, tai ir studentų kursas būdavo įtraukiamas vaidinti ar stebėti. G. Varnui svarbi gelmė, būtent ta aktorinė, protinė, mentalinė gelmė, nes nemanau, kad jam, tokiam eruditui, būtų įdomu dirbti su seklaus mąstymo „dundukais“. Man atrodo, kad pagrindinis dalykas, kurį mes pas G. Varną studijuodami įgavom – ta drąsa ir sceninis įžūlumas, sceninis chuliganizmas. Mes niekada nebuvom prisitaikėliai. Mes buvom tarsi greito reagavimo būrys: visi stiprūs ir visi kylam dėl vieno tikslo.“
Šiuo pareiškimu norime viešai išreikšti pasitikėjimą prof. A. Giniočio, doc. G. Varno, doc. E. Gabrėnaitės, lekt. Ievos Stundžytės, asist. Juditos Urnikytės profesionalumu, vertiname jų svarų indėlį į aktorių rengimą Lietuvos teatro scenoms, todėl prašome nepalikti akademinės bendruomenės ir tęsti savo darbus, siekiant užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo, ugdant jaunąją kartą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!