„Ilgai galvojau rašyti ar ne, bet vis dėlto pagalvojau parašysiu, apie per anksti išėjusį savo tėtį, kuris buvo Tėtis iš didžiosios raidės. Visą gyvenimą daug dirbo, dirbo policijoje. Po darbų, kartu su visa šeima važiuodavome į kaimą. Ten praėjo beveik visa mano ir mano seserų vaikystė. Visko buvo, ir džiugių ir liūdnų akimirkų.
Tėtis išmokė mane daug įvairių dalykų: nuo plaukimo iki automobilio vairavimo, jis labai mane mylėjo, buvau jo pirmagimė. Ir staiga atsitiko gyvenimas.
Išėjus tėčiui į pensiją (dirbant policijoje išeinama į pensiją anksčiau), jis susirgo. Diagnozė – Parkinsono liga. Jis iš pradžių nepatikėjo, sakė nesąmonė ir toliau bandė dirbti. Tačiau po truputį jau mano akyse jis silpnėjo, drebėjo rankos, buvo sunku valgyti.
Liga jį palaužė per 5-erius metus. 2020m.spalio 30d. jis išėjo. Buvo beprotiškai skaudu. Dar ir dabar žiūrint į jo nuotraukas byra ašaros. Anksčiau dažnai sapnuodavau jį, dabar jau vis rečiau, bet vistiek nebūna dienos, kad apie jį negalvočiau. Gyvenimas labai trapus ir niekada nežinai, kada jis baigsis“, – jautriais prisiminimais pasidalijo „Delfi“ skaitytoja.
Visi kartu prisiminkime tuos, kurie išėjo per anksti, tačiau dabar įkvepia gyventi kitaip – siųskite šviesias istorijas, prisiminimus el. paštu pilieciai@delfi.lt
