Dūmų uždangos nebeliko. Žodžiai žodžiais, o dabar prasideda darbai. Nuo pirmųjų galėsime spręsti su kuo iš tiesų turėsime reikalą artimiausius penkerius metus. Ar galime pradėti sakyti, kad – „Drakonas mirė. Tegyvuoja drakonas“? Manau, galime. Tik šio drakono charakteris mums dar nėra aiškus. Pastarąjį dešimtmetį visas mūsų „kaimas“ – tai yra Lietuva – turėjo reikalą su nepastoviu drakonu – tai jis kaip pašėlęs spjaudosi ugnimi, kai mažiausiai to reikia, tai giliai snaudžia savo migyje, kai jo labiausiai reikia žmonėms. Ir niekas, deja, negalėjo nieko dėl to padaryti – drakonas buvo toks baisus ir galingas, kad net didžiausi ir stipriausi mūsų „karalystės“ vyrai bijojo stoti jam skersai kelio. Bet, kaip ir visos istorijos, taip ir ši pasaka baigta. Turime naują šalies vadovą ir krūvą naujų pažadų apie geresnį rytojų.
Gerovės valstybė, sakote? Daug girdėjome apie šį terminą. Girdėjome ir tai, kad kai kur tokios egzistuoja. Daug tyrimų apie tai daryta, vesta statistikų ir pan. Pagal visus rodiklius Lietuva ten rastųsi kažkur už grafiko ribų... Labiausiai įsiminęs faktas apie gerovės valstybę, kad žmonės jaučiasi laimingiausi gyvendami aplinkoje kur kuo mažesnė socialinė atskirtis tarp piliečių. Tad sunku net įsivaizduoti, jog artimiausiu metu Lietuvos vardą būtų galima derinti tokiose savigarbą keliančiose frazėse, kur figūruotų žodžiai – socialiai teisinga, lygybė, gerovė. O gal aš visiškai pesimistiškas žmogus?
Na, bet būkime realistai, net ir gražiausi prezidento G. Nausėdos norai ir sentimentaliausi žodžiai nepakeis tokių senų „tradicijų“, kaip – jei esu turtingas, įtakingas ir „pažįstu žmonių prie valdžios, politikos“ tai man negalioja eilinių mirtingųjų įstatymai, normos ir elementarus padorumas, nes visa tai yra nuperkama. Taip jau yra. Ir seniai. O tradicijos ir papročiai taip lengvai neišnyksta iš žmonių sąmonės (aš tai žinau, nes daug apie tai skaičiau). Kartais net pinigų nereikia norint Lietuvoje „pasitaisyti reikalus“ – užtenka galios ir įtakos. Mes žinome kas nutiktų eiliniam žmogui pažeidusiam įstatymą, darant neleistina, niokojant paveldą ir pan. Visi žinome kas būtų eiliniam, kuris yra NIEKAS valstybėje. Bet tik ne išrinktiesiems. Jie neatskaitingi mokesčių mokėtojams už nieką – nes taip gali. Jie juk nebaudžiami, todėl nejaučia atsakomybės, o elementarūs žmogiški padorumo, sąžiningumo, aukštesnių nei primityvūs ambicijų jausmai yra tarsi išoperuoti, kartu su pirmąja priesaika Seime.
Gerovės valstybė, sakote prezidente? Gal ir gražiai skamba, bet gal pradėkime nuo to, kad aukščiausi valstybės asmenys turėtų neniekinti šios idėjos ir nesityčioti iš savo piliečių. Akivaizdžiai rodydami, kad savo autoritetu gali mindyti įstatymus, naikinti visuotinį turtą – paveldą ir neatsiskaityti už neaiškiai leidžiamas mokesčių mokėtojų suneštas biudžeto lėšas – tai ir yra socialinė nelygybė ir neteisybė, dėl kurių apima bejėgiškumo jausmas, pone prezidente. Dėl to kaskart nurijus dar vieną absurdiškumo mūsų šalyje dozę, vieną dieną pavargsti nuo pojūčio, jog iš tavęs smarkiai tyčiojamasi būnant sąžiningu piliečiu ir palieki tokią šalį. Nes nesi idiotas ir nenori, kad su tavimi kasdien elgtųsi kaip su tokiu.
Socialinė nelygybė – tai ne tik skaičiai banko sąskaitoje, bet ir pojūtis, jog tu nesi lygus prieš įstatymą savo šalyje, jog esti „lygesni“ – nebaudžiami. Nors lietuviai seniai su tuo susitaikę ir priima tai kaip neišvengiamą realybę, bet manau tai ir demoralizavo žmones ir nemažai piliečių būtent dėl socialinės neteisybės pojūčio paliko Lietuvą. Kaip ir minėjau, socialinė atskirtis tai ne tik didesnis ar mažesnis uždarbis, bet ir žmogaus saviraiškos galimybės, autoritetas, saugumas valstybėje ir dar daugybė kitų dedamųjų. Jei pilietis jaučiasi atstumtasis savo valstybėje, jis tampa arba nenaudingu arba deviantu joje. Blogiausiu atveju gali tapti ir priešu savo šaliai.
Kodėl mūsų šalies valdžia nesuinteresuota sukurti geresnės Lietuvos jos gyventojams? Ar jie šiaip negabūs, ar jiems paprasčiausiai nusispjauti? Ir kodėl dabartiniui prezidentui, toks bent jau įspūdis, gerovė Lietuvoje rūpi? Manau, mūsų valdžia, kaip ir dauguma mūsų, paprasčiausi savanaudžiai iš prigimties ir įstatymai jiems leidžia būti savanaudžiais. Tad jiems paprasčiausiai nerūpi, nes jiems ir taip gerai gyventi (o kaip jau minėjau, sąžinė politikams iškart išoperuojama tuoj po priesaikos Seime). O prie viso to jie dar ir nepakankamai gabūs sukurti kažką geriau nei turime. Tauta tokia tingi ir pilka, jog nereikalauja daugiau iš savo išrinktosios valdžios, pilietiškai neaktyvi – tad kam stengtis valdžiai daugiau nei reikalaujama? Be to, neseniai girdėjau pasisakant Gabrielių Landsbergį, jog mūsų visuomenei nereikia idėjų. Štai kaip mūsų politikai galvoja apie liaudį – kaip nenorinčią ar negebančią mąstyti ir spręsti bandą, kuri negabi regėti toliau savo nosies. Politinis hipsteris atvirai tyčiojasi iš savo piliečių ir potencialių rinkėjų. Jaunosios kartos politikas formuoja naujos kartos Lietuvos politinę kultūrą – negerbiantys savo piliečių, arogantiški politikai, atvirai niekinantys liaudį ir to, nes yra mandagūs ir atviri, net nesiruošia slėpti. Gražu.
Tad vis dėlto kodėl prezidentui G. Nausėdai rūpi?
Na, atsakymas, matyt, labai paprastas. Man, kaip pilietei, irgi rūpi. Na ir kas? Nors ir labai noriu, bet nelabai kas keičiasi. Tikiuosi Prezidentui G. Nausėdai seksis geriau. Kaip ir prezidentė, net dešimt metų kovojo su korupcija, oligarchais ir kitokia neteisybe Lietuvoje – matote, kaip dabar valstybėje geriau.
Gerovė valstybėje, laimingi jos žmonės ir socialiai teisingesnė visuomenė – tai ne žodžiai, kad labai smarkiai noriu ir labai smarkiai stengiuosi, tai darbai, kuriais kas dieną turėtų pateisinti tokius pareiškimus davęs prezidentas. Deja, kad ir kaip gražiai skambėjo kalba, aš netikiu nei žodžiu. Ir dar kartą – apie kokią gerovę? Kokį teisingumą? Ar derėtų kitaip klausti apie gerovę ir teisingumą Lietuvoje – kuriems?