Supratau vieną, kad per šias Kūčias svarbiausias klausimas buvo ne ar skaičiuoti kisielių, duoną prie dvylikos patiekalų, o žiūrėti, kad kas savo stalo kaimynui šakute ar peiliu iš įsijautimo neįdurtų.
Holivude, ei! Rūkot ten su bado žaidynėm, atvažiuokit pas mus filmuoti šimtmečio rietynių, haha. Kas už ką, kas ką, kam kas. Kas labiau nusipelnęs, kas labiausiai nuskriaustas, kas kiek sumoka mokesčių, kam kiek pensijos atneša ir ar ta pensija tikrai užsidirbta. O aš, emigrantas, išvis esu tėvynės išdavikas.
Šimtmetį švęsim pakraujavusiomis akimis ir iš įtampos surakintais žandikauliais. Ir kam dėkoti? Nuostabiai mūsų valdžiai ir valstiečiams, kurie pagal geriausias gyvulių ūkio taisykles sugebėjo šitaip sukiršinti tautą. Visą gyvenimą prisiminsiu šitų metų Kūčias, kai baba liko kalta, kad ūkininkai pas mus išskirtinėmis malonėmis apipilti. Kai dėdė rypavo, kad dirbdamas vairuotoju duonos kombinate išlaiko ūkininkus ir nežinia, ar „Sodrai“ mokančius kitus giminaičius, o tėvas gavo pipirų už čekiais privatizuotą butą. Aš kaltas irgi, tėvynei mokesčių nemoku, senoliams pensijų nemoku.
Ne vieneri metai esu emigracijoje, suprantu, kad viską turiu sunkiu darbu užsidirbti pats ir niekieno pagalbos neprašau. Nematau čia vilties nei pragyvenimui, nei kažkada stuktelėsiančiai savai pensijai užsidirbti, nes nei darbų normalių, nei atlyginimų adekvačių, o viskas keičiasi taip greitai, kad pagrindine literatūra turėtų tapti skaitiniai apie naujas Seimo ir ministerijų fantazijas, vėl nesuderinamas su socialinėmis realijomis. Bet šiaip nuolat siunčiu į Lietuvą lauktuves, aukoju alkstantiems seneliams, benamiams šuneliams, perku vaikų svajones apie šiltus batus. Tai, kad Lietuvoje yra šitiek varguolių, jau savaime turėtų sufleruoti valdžiai, kad aklumo dėmė pas juos jau išsiplėtusi per visus vyzdžius.
Kuriu savo ateitį Skandinavijoje dėl pagarbos žmogui ir aiškios, teisingos mokesčių sistemos. Neįsižeiskite, bet Lietuvoje labai gaji dvarponio būsena: kad ir praskolintas dvaras, bet dvaras. Privalu dvarponiui puikuotis arkliais, vežėčiomis ir otkutiūrais. O štai Skandinavijos šalyse turto demonstravimas yra labai blogo skonio ženklas, o mokesčių sistema paprasto žmogaus neverčia jaustis kaip grindų skuduru, į kurį visi valosi kojas. Taisyklės aiškios, moka visi.
Kaip suprantu, žemdirbiai ir pensininkai dabar yra populiariausios temos, na, bet pažvelkim iš kitos pusės ir tuoj turėsime puikią idėją Lietuvai, nereikės nė Grįžimo įstatymo.
Trūksta pensijoms, išmokoms, sveikatos apsaugai, medikų algoms ir panašiai? Seimo nariai, pirmiausiai solidarumo laukčiau iš jūsų, rodykite pavyzdį ir šiaip, kad turite kiaušinius. Algos geros, apsimokestinkite ir už ūkininkus, ir kitas savo globojamas grupes. Ministras Kukuraitis, socialinė apsauga. Pasirodo, trečias turtingiausias ministras vyriausybėje, litais – milijonierius. Jums reikalavimai dar aukštesni – 50 proc. mokesčiams nuo algos, plius privaloma labdara jaunoms skurstančioms šeimoms iš savo lėšų. Pavažinėkite, pabendraukite, vienus kitus žieminius batus vaikams nupirkite, pirštinių, kuprinių, gal net vienus kitus pietus.
Premjerui – nukreipkite akis pagaliau nuo teisėtvarkos, atkreipkit dėmesį į mūsų visų ateitį – jaunimą.
Ilgai dar negrįšiu, mielieji. Nes pirmiausiai noriu planuoti savo gyvenimą nuo iki, kiek tik gyvensiu. Noriu dirbti ir užsidirbti normaliam gyvenimui dabar, noriu užsidirbti pensijai, kad nereikėtų laukti išmaldos šilta sriuba ir nedrebėti, kam iš dvarponių užkliūsiu. Lengvatų ir išimčių nenoriu, tikiuosi elementaraus solidarumo visiems ir iš visų.
Politikai, kol žiūrėsite tik savo kišenės ir reitingų, tik mes, ta išvažiavusi atskylanti Lietuvos dalis, liksime skurdžiausių žmonių rėmėjais ir taikytojais per Kūčias. Ir tai yra graudu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kad ir kaip norėtume, kad nors per šventes viskas būtų idealu, tačiau net ir tokiu metu nutinka įvairių situacijų – netaktiška seniai matyto giminaičio replika, sugedusi mišrainė ar padovanota niekur nepanadojama dovana gali labai sugadinti nuotaiką.
Pasidalinkite savo patirtimi ir papasakokite, koks košmariškiausias incidentas jums nutiko per paskutines ar ankstesnes šventes. Gal kiti skaitytojai gali pasimokyti iš jūsų patirties?
Įdomiausios istorijos autoriui padovanosime Caroline Eriksson „Dingę“.
Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt arba spauskite apačioje pilką mygtuką.