Kadangi aš vyras, tai papasakosiu apie savo uošvienę, kuri turėjo šventumo, velnio ir tik kai jos nebeliko suvokiau, kiek daugiau joje buvo.
Pačios pirmosios Kūčios
Kai pirmą kartą apsilankiau būsimos žmonos namuose, nieko įtartino nepastebėjau. Žmonės kaip žmonės. Paruošė skanius pietus, su šeimininku draugiškai pašnekėjome, o šeimininkė per daug nebendravo, tik įdėmiai žiūrėjo.
Kai padavėme pareiškimus vedyboms, uošvienė pakvietė mane į šeimyninę šventę. Pirmą kartą dalyvavau tokiose apeigose, mano namuose Kūčios nebuvo švenčiamos. Labiausiai suerzino šienas po staltiese, maldos, žegnojimasis, baltų plotkelių laužimas ir galvojimas, kam ko palinkėti.
Visiems linkėjau kantrybės. Niekas man nepaaiškino tokios užstalės tradicijų, prisidėjau pilną lėkštę varškėčių ir prisivalgiau. Pasirodo, reikėjo būtinai paragauti visų patiekalų.
Teko per prievartą prisikišti visų likusių. Labiausiai patiko kūčiukai su aguonų pienu. Pasibaigus vakarienei mylimosios mama pasakė, kad dukrą paimsiu tik per bažnyčią.
Man labai patiko mano išrinktoji mergina, tai net nemirktelėjęs sutikau, nors nežinojau, ką reikės daryti. Greitai tapo aišku, kad nieko daryti nereikia, tik iškalti būsimos uošvienės pakištas dogmas ir pasikrikštyti.
Suaugusiojo krikštynos
Iki vestuvių būsimos žmonos namuose nakvoti pasilikdavau labai retais atvejais ir su sąlyga, kad skaitysiu Šventą raštą. Uošvienė labai saugojo savo dukrą nuo žento eretiko, tai mano mylimoji miegojo uošvienės kambaryje, o aš – salone ant sofos.
Kai atėjo krikštynų diena, mokėjau keletą pagrindinių dalykų: persižegnoti, pamačius kunigą pasakyti „Garbė Jėzui“, ryte: „Labas rytas, uošviene, ačiū tau“, o einant miegoti pasakydavau „amen“.
Dar uošvienė privertė atlikti išpažintį. Atsiklaupiau prie kunigo ausies ir užmiršau, ką busima uošvienė mokė sakyti. Pasakiau, kad tris kartus persivalgiau ir tris kartus pamelavau. Tiko, liepė sukalbėti tris kartus Šventą Mariją ir ruoštis krikštynoms.
Per televizorių teko matyti, kaip krikštijant suaugusius varo į upę, o vaikus murkdo vonioje. Krikštynų dieną juokais paklausiau gal reikia pasiimti maudymosi glaudes, bet uošvienė nesuprato lėkšto humoro.
Mažame kambarėlyje jaunas kunigas sunkiai nuslėpdamas šypseną kažką pasakojo, o už nugaros stovėjo uošviai – krikštatėviai, ir laikė didelę žvakę.
Baigęs kalbas dvasiškas tėvelis ant galvos vandens neužpylė, tik patepė kaktą aliejais ir iš bažnyčios išėjau nauju piliečiu – krikščioniu.
Uošvienė sėdėdavo prie lovos
Mano tėvukai nepripažino bažnytinių tradicijų, tai tą pačią merginą vedžiau du kartus. Vieną savaitgalį – bažnyčioje dėl uošvių, kitą- metrikacijos biure dėl visų likusiųjų ir savęs.
Vestuvės buvo dvejos, balius vienas, bet labai šaunus. Sudeginome rūtų vainikėlį ir tik per plauką natūraliai nepakorėme piršlio. Išgelbėjo ne jaunoji, o mano uošvienė, nes jis buvo jos artimas giminaitis.
Po vestuvių – įprasta tų laikų realybė. Apie atskirą butą buvo galima tik svajoti, o nuomotis neleido finansinės galimybės. Žmona griežtai atsisakė gyventi mano tėvų „raudonajame kampelyje“, todėl aš atsikrausčiau pas uošvius.
Dviejų kambarių butelis: aš, žmona, po metų – vaikas ir uošviai. Kas gyveno, tas žino. Trintis neišvengiama. Iki vestuvių turėjau saikingą požiūrį į alkoholį, daug dirbau ir nebuvau skandalistas. Bet.
Pirmoji nemaloni trintis atsirado dėl televizoriaus. Man į darbą reikėdavo keltis anksti, aš „labanakt vaikučiai“ ir panoramą žiūrėdavau jau atsigulęs lovoje.
Norėdavau žmoną jausti po antklode, bet uošvienė sėdėdavo mūsų kambaryje. Žiūrėdavo panoramą, įvairias laidas ir tuo pačiu dar kokį pamokslą paskaitydavo.
Iš pradžioje valdžiausi, bet po to pradėjau jai aiškinti, kad yra toks normalus jaunų žmonių poreikis – aktyvi meilė. Sukrapščiau sunkiai uždirbtus pinigus, nupirkau naują televizorių ir kai ji buvo bažnyčioje, pastačiau jos kambaryje.
Uošvis labai apsidžiaugė, nes buvo supratingas ir mano kambaryje vakarais nekirmydavo. Uošvienė džiaugėsi per sukąstus dantis ir vis vien retsykiais įsibraudavo į mūsų kambarį kartu pažiūrėti kokios nors įdomios laidos.
Tai kėlė mano nepasitenkinimą, ypač užknisdavo tie jos šventi pamokslai.
Prasidėjo draugystė su alkoholiu
Vyrai iki vestuvių nepiktnaudžiauja alkoholiu, nes bijo, kad sužadėtinės nenusiviltų ir nepabėgtų. Kai veda, vyrai dažnai atsipalaiduoja – juk nebepabėgs.
Pradėjau išgėrinėti, bet darbas neleido per daug atsipalaiduoti. Iki šių dienų negaliu suprasti, kas uošvienei suteikdavo stiprybės ir kantrybės.
Kai būdavau išgėręs, vis kišdavo šventas dogmas, aiškinimus apie gyvenimo principus. Uošvis buvo nei katalikas, nei eretikas. Bažnyčios nelankė, bet ir Dievo nekeikė, tiesiog gyveno ramų gyvenimą, tai visa šventų pamokslų našta guldavo ant mano pečių.
Vieną vakarą, neišlaikęs uošvienės teroro, arogantiškai pareiškiau, kad sudėkite man daiktus – išeinu.
Netikėjau, bet prasidėjo raminimai, ypač iš žmonos pusės, prašymai neišeiti, nepalikti, o jei jau labai noriu – daiktus sudės ryte, kai būsiu blaivas.
Patiko toks reikalingumo, pagarbos pjūtis ir pradėjau piktnaudžiauti. Kas ne taip – išeinu. Pagaliau uošvienei šventa kantrybė trūko.
„Susikrauk daiktus ir dink iš čia“, – pasakė garsiai ir piktai.
Atšoviau, kad sudėtų. Atkišo maišelį. Iš principo įsimečiau kelis daiktus ir pasukau durų link. Išeinantį uošvienė dar sustabdė ir peržegnojo gero kelio.
Pas tėvą buvau našta
Išėjau pas savo tėvą. Jis jau antri metai buvo našlys, tai tikėjausi priims. Atėjus jis nelabai apsidžiaugė, nes kartu gyveno nauja ponia. Pastarajai nepatiko, kad atsikrausčiau.
Tėvas turėjo dviejų kambarių butą ir tik vieną televizorių. Abu šeimininkai be jokių kompleksų ar atsiklausimų sėdėdavo vakarais salone ir žiūrėdavo televizorių. Jiems, ypač jai, buvo dzin mano noras miegoti.
Ėdė visais įmanomais būdais. Dvi savaites ištempiau ir išėjau lauk su tuo pačiu maišeliu.
Neturėjau kur eiti. Pas draugą galima nueiti vienai nakčiai, bet ne ilgesniam laikotarpiui. Paėmiau truputį dėl drąsos ir nuėjau atgal į uošvienės namus, pas žmoną.
Prisistačiau, kad grįžau, juokais pasakiau, kad iš komandiruotės, ir nuėjau gulti. Neišvarė, toliau gyvenimas tęsėsi nieko daug nepakitęs. Vėl ta pati trintis, tie patys pamokslai, tos pačios problemos, pradėjau truputį dažniau vartoti, bet nebejuokavau su išėjimais.
Dešimtmetis ekstremalaus gyvenimo nepraėjo be pėdsakų. Atsitiko taip, kad teko rinktis – kojomis į priekį, ar nulis promilių likusiam gyvenimui.
Pajutau tikrą uošvių dovaną
Ištiktas bėdos pajutau tikrą uošvienės, uošvio ir žmonos krikščionišku principu paremtą rūpestį. Nors buvau velnio atneštas ir pamestas, bet rūpinosi kaip pačiu geriausiu ir brangiausiu žmogumi.
Išsikapsčiau, pasirinkau gyvenimą be alkoholio. Jie mane palaikė ir nepaprastai daug padėjo.
Bet uošvienė neilgai džiaugėsi atgimusiu žentu. Iškeliavo Anapilin, o po gero pusmečio išėjo ir uošvis. Užleido vietą naujai kartai.
Atsisakius alkoholio, netikrų draugų ir nereikalingų balių atsirado galimybė pagerinti gyvenimo sąlygas ir susilaukti dar vieno šeimos pagausėjimo.
Tik netekęs uošvienės supratau, kad jos pamokslai, maldos, pasiaukojantis rūpestis ligos metu atvedė mano šeimą į laimingą gyvenimą.
Negaliu pasakyti, kad tapau giliai tikinčiu, bet retsykiais uošvienės pramintu takeliu nueinu iki bažnyčios sukalbėti savo maldelę: „Labas rytas, uošviene, ačiū tau.“