Nuo dabar pareikšti pilietinę poziciją tam tikru klausimu tapo nepilnamečiams žalinga informacija. Pabrėžtina, kad ji tokia tapo tik pastarosiomis dienomis. Jokiam teismui, kuriam buvo pirštu baksnojama į būtent tą įstatymo eilutę, kurioje vaikams draudžiama kalbėti apie gėjų (o jei ekspertų komisija nuspręs – ir vienišų motinų) šeimas, dar nešovė į galvą, kad nuomonės išsakymas tapo cenzūruotina informacija.Panašu, kad ji tokia tapo tik žurnalistų etikos ekspertams išnagrinėjus LRT skundą, ar keli trumpi filmai gali būti transliuojami viešai.
Dėl šitokios kurioziškos situacijos, kai slėptina laikoma pagarba ir įvairovė, o štai tokie dalykai kaip kai kurių asmenų vieši raginimai diskriminuoti nesusilaukia tokio dėmesio, be abejo, kalčiausi įstatymų leidėjai. Šiaip jau įstatymas būtų bereikšmis žodžių kratinys, jei nebūtų, kas jo taiko. Jo taikytojų – visokio sukirpimo ekspertų, prisidengiančių skambiais siekiais – rankose šie žodžiai tampa pavojingu ginklu.
Nėra tokios neapykantos, kuri nebijotų laisvo žodžio. Minčių ir sąmonės laisvė griauna diktatūras, iš sostų verčia valdovus. Siekiant užtikrinti, kad valdžios kumštis ne tik garsiai skambėtų trinktelėjus į stalą, bet ir nuolat oponentų būtų girdimas, reikia užkišti jiems burnas. Susidoroti su atskirais žmonėmis nepadeda, nes visada atsiras tokiais sprendimais abejojančių. O štai juos nutildžius pasėta abejonės sėkla niekada neišdygs. Priėmus tokį įstatymą pilietinių teisių priešininkams atsiranda galimybė laimėti bet kokias diskusijas dėl tos pačios lyties porų teisių.
Panaši situacija būtų žaidžiant šachmatais, jei kuriam nors varžovui uždraustume judinti figūras arba leistume jas judinti, pvz., tik po 23 val. Visi tos pačios lyties porų gyvenimo ir požiūrio į jas pokyčiai Vakaruose atsirado tik dėl žodžio laisvės. Jokioje šalyje, kurioje tokios teisės nėra, nebuvo iškovota jokių įstatymų, kuriais homoseksualai laikomi žmonėmis, nes tokia kova paprasčiausiai negali vykti – ji jau pralaimėta iš anksto. Manau, Lietuvos įstatymų leidėjai tai puikiai supranta ir žino, kad sąžiningai ginti savo įsitikinimus paprasčiausiai neapsimoka.
Mano manymu, priimant daug diskusijų sukėlusias pataisas, apie nepilnamečius galvota buvo mažiausiai, jei buvo galvota išvis. Nebent, žinoma, buvo siekta paskatinti šalyje išsikerojusią savižudybių problemą, – tokiu atveju einama tinkama linkme. Ne kiekvienas vaikas, augantis tos pačios lyties tėvų šeimoje, gali susitaikyti su valdžios skleidžiama žinute, jog jo aplinka yra tokia pavojinga, kad ją reikia slėpti po storu šydu. Todėl tai nėra Nepilnamečių apsaugos įstatymas. Tai yra Suaugusiųjų baimių ir neapykantos įtvirtinimo viešojoje erdvėje įstatymas.
Atitinkamai netikėtą propaguojančią žinutę atradę ekspertai nesiekė apsaugoti viešosios dorovės ar vaikų, jie net nesiekė užtikrinti, kad būtų laikomasi kažkokių įstatymų. Jų formalus pretekstas atspindi jų pačių nuomonę šia tema ir tai, kaip geriausiai turimomis priemonėmis – Europos Sąjungos kontekste – galima susidoroti su nepatogiais oponentais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!