Lietuvoje buvau įgijęs aukštąjį techninį išsilavinimą, turėjau gerą darbą. Tai buvo 2004-ieji metai. Tais laikais alga siekė daugiau nei 2000 litų. Buvau viengungis ir gyvenau tėvų namuose. Turėjau savo automobilį. Vargo nemačiau, nors darbas ir buvo atsakingas ir kartais sekinantis, bet man patiko.
Kai tik Lietuva įstojo į ES, išskridau į Angliją „legaliai“. Darbo tada dar neturėjau, nes maniau, kad nesunkiai jį rasiu. Deja, apsistojus Londone ir pradėjus ieškoti darbo, nelabai sekėsi, nes niekam buvo neįdomu, kad esu „kažkoks“ lietuvis su „kažkokiu“ aukštuoju, su „kažkokia lietuviška“ patirtimi.
Gyvenau pas lietuvius bute, dalinausi kambarį su kitu lietuviu. Jis dirbo naktimis, tai aš jo beveik ir nemačiau. Gyventi buvo pigu! Taip gyvenant nuoma kainavo gal 150 svarų per mėnesį Londone! Bet kiek taip „pagyvensi“? Po mėnesio susiradau darbą Kente, jam reikėjo mano išsilavinimo. Iš Londono į darbą traukiniais ilgai nevažiuosi – daug laiko atima ir labai brangūs bilietai, todėl suusiradau, kur gyventi naujame mieste.
Nuomojausi studijos tipo butą. Tais laikais butas, maistas ir pragyvenimas kainavo apie 1000 svarų mėnesiui. Bet tokia iš pradžių ir buvo mano alga! Pradėjau gailėtis, kad išvažiavau iš Lietuvos, nes tėvynėje po algos man likdavo daugiau, o čia – nieko.
Kadangi dirbau gerai ir buvo akivaizdūs rezultatai, po 3 mėn. man šiek tiek pakėlė algą – mokėjo 200 svarų per mėnesį daugiau. Tada jau turėjau iš ko taupyti. O kad dar labiau sutaupyčiau, savo butą iškeičiau į kambarį pas anglę šeimininkę. Tada kambario nuoma kainavo 320 svarų per mėnesį. Gyvenant vienam, tai buvo labai gerai finansiniu atžvilgiu, bet visą gyvenimą taip juk negyvensi.
Laikui bėgant, atlyginimas vis kilo. Bet negalvokit, kad savaime! Nežinau, kaip kitiems, bet anglų kapitalistai algos lengvai ir šiaip „savaime“ nelabai linkę didinti. Visada turėjau eiti derėtis, panašiai kaip ir Lietuvoje.
Po dvejų metų mano alga buvo jau daugiau nei 2000 svarų per mėnesį, nuskaičiavus mokesčius. Sutaupydavau 700-1000 svarų per mėnesį.
Nusipirkau savo butą (su dviems miegamaisiais), pagal lietuvišką supratimą – trijų kambarių. Tai buvo 2010 metai ir kainos dar buvo nespėjusios pakilti po 2008-2009 m. krizės. Kad nusipirktum butą ar namą, reikėjo turėti 5-10 proc. depozitą nuo vertės ir dar kelis tūkstančius įvairiems pirkimo mokesčiams.
Paskola ir komunaliniai mokesčiai tada buvo apie 800 svarų per mėnesį. Panašiai tiek kainuotų ir nuomotis tokį butą. Nepamirškit, čia ne Londonas. Ten tokių kainų nelabai kur rasi! Maistas – apie 150-200 svarų per mėnesį, jei pats gaminiesi namuose. Automobilis – apie 100 svarų/mėn. už draudimą ir aptarnavimus, plius apie 200 svarų už kurą (čia jau priklauso, kiek važinėsi, gali būti ir 50 svarų). Dar apie 100 svarų reikia drabužiams, avalynei ir kitiems dalykams. Visa kita – išleisk ar taupyk, kaip nori. Žodžiu, apie 1300-1500 svarų vienam žmogui pragyventi užtenka, jei gyveni vienas ir nesidalini su „kolegomis“. Gyvenant dviese, kiekvienam užtektų po 1000 svarų per mėnesį, nes tada jau buto išlaikymo kaina dalinama pusiau.
Bet vienam visur paprasčiau ir lengviau. Viskas prasideda tada, kai atsiranda šeima ir vaikai. Tada mokesčiai jau „nebedalinami“! O vaikus išlaikyti nėra pigu, ypač, kai jie pradeda eiti į darželį ar mokyklą! Mamai į darbą eiti neapsimoka, nes ji uždirbs gal 1000-1300 svarų per mėnesį, bet darželis kainuoja 1000-1200 svarų per mėnesį!
O jei du vaikai? Samdyti ar įdarbinti auklė taip pat nėra labai pigiau. Be to, jau ir butas darosi per mažas!
Aš pardaviau butą po 4 metų. Kaina buvo 22 proc. didesnė, nei mokėjau. Bet yra „bet“. Nupirkti ir parduoti nekilnojamą turtą Anglijoje kainuoja nemažus pinigus – kelis tūkstančius svarų. Pirmus 2-3 metus didesnė dalis išmokama palūkanoms, o ne pačiai paskolai išmokėti. Todėl apie „didelį“ pelną galima tik teoriškai pasvajoti. O jei jau išsikeli su šeima gyventi kitur, o tavo butas „stovi“ neparduotas kelis mėnesius, pelno kaip nebūta. Ir tada suskaičiuoji, kad keliems metams buto pirkti neverta, o geriau nuomotis.
3-4 asmenų šeimai 2000 svarų per mėnesį jau nelabai užtenka. Reikia bent jau 3000 svarų! Atsiminkit ir tai, kad yra toks dalykas kaip atostogos Lietuvoje, o tada jau lėktuvo bilieto kaina yra dauginama iš 3 ar 4, jei vaikui daugiau nei dveji.
O atostogų norisi ne tik Lietuvoje... Be to, vaikai auga labai greitai – gal kas kelis mėnesius reikia naujų mokyklinių uniformų bei drabužių. O jei dar visokie užklasiniai būreliai, kurie taip pat kainuoja? O Anglijoje uždirbti 3000 svarų per mėnesį tikrai nėra visiems lengva, net ir patiems anglams. Dauguma anglų patys susiduria su finansinėmis bėdom, todėl ir nuomoja kambarius imigrantams!
Reziumuoju: šiais laikais gyventi vienam Anglijoje reikia bent 1200-1500 svarų per mėnesį. Dviems – bent jau 2000 svarų. O 3-4 asmenų šeimai 2000 svarų jau per mažai... Ir čia – ne Londone ar kitoj brangesnėje vietovėje.
Gyventi gerai galima ir Lietuvoje, ir kitoje šalyje. Visur principas panašus: reikia mokėti tos šalies kalbą, turėti bent kažkokią paklausią specialybę, dirbti nebūtinai fiziškai sunkiai, bet ir „su galva“. Svarbiausia – nepersistengti su kreditinėmis kortelėmis ir paskolomis naujiems automobiliams, telefonams, baldams ir t.t. O tada senatvėje grįžti į Lietuvą ir anūkams pasakoti pasakas „ir aš ten buvau, ir aš pats mačiau, ir aukso pilyje gyvenau!“.
O kiekvieno gyvenimas yra kitoks – kas tinka vienam, gali netikti kitam! Bet jei sekasi Lietuvoje, tai seksis ir kitur, o jei muša Lietuvoje, tai primuš ir kitur – nuo savęs niekur nepabėgsi!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Emigrantai, klausiame Jūsų – kaip gyvenate svetur? Kviečiame aprašyti gyvenimo sąlygas ir pasidalyti nuotraukomis, kaip atrodo jūsų namai. Ar tikrai kai kuriems jūsų tenka gyventi ne vieniems? O gal tai tik mitas?
Savo mintis galite siųsti, spausdami pilką mygtuką čia arba el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigrantas“.