4 metus gyvenau pas uošvius, tačiau laikui bėgant gyventi su jais pasidarė per sunku psichologiškai, todėl išsikraustėme nuomotis buto. Vasara kaina siekė po 200 Lt+komunaliniai mokesčiai, žiemą mokėjome tik komunalinius mokesčius (apie 600 Lt), tuo pat metu studijavau informatiką neakivaizdiniu būdu (pusmetis kainavo 1250 Lt), teko mokėti už keliones iš Vievio į Vilnių...
Žmona dirbo gaudama minimumą – 650 litų į rankas (ir dabar šį darbą tebedirba). Aš dirbau logistikos srityje, gaudavau apie 1700 Lt. Tačiau po 2 metų mane pažemino pareigose, atlyginimas sumažėjo iki 1200 Lt, sugedo automobilis, nesumokėjau už mokslus...
Žodžiu, pamąstėm, kad reikia paimti greituką, kad galėtume pataisyti automobilį. Paskui teko imti kitą, nes negalėjom atiduoti pirmojo, tada kitoje įmonėje – dar vieną, tada uošvės vardu...
Buvo ir blogiausių minčių.. Tačiau gimė vaikelis ir norėjosi gyventi. Pasikalbėjau su draugu, jis patikėjo manimi ir paskolino 3000 Lt, pasikalbėjau su kitu, jis paskolino dar 4000 Lt, bet su sąlyga, kad šiuos pinigus išleisiu CE kategorijos teisėms ir „95 kodui“ (pradinė profesinė kvalifikacija arba kvalifikacijos tobulinimo periodiniai mokymai kroviniams vežti), sunku buvo, bet pasiryžau. Taip pat grįžome nuleidę galvą pas uošvius...
Kentėjome 5 metus, dabar nusipirkome butuką su paskola (tai vienintelė mūsų skola). Mokslus vis dėlto teko mesti, taip ir nesumokėjus 2 tūkst. litų universitetui (liko 1 egzaminas iš 2 kurso, bei 2 baigiamieji iš trijų).
Esu be galo dėkingas draugams, kurie išgelbėjo mane (gal net gyvybę), kad išklausę, patikėjo ir paskolino. Tai skaudi pamoka, kuri išmokė atsisakyti greitukų, bei suprasti, kad tik ryžtingai pasiaukojęs, gali laiką paversti pinigais.
Prieš mėnesį mečiau vairuotojo darbą ir po savaitės pradėsiu dirbti sandėlininku. Man greitukai kainavo 2,5 metų intensyvaus darbo, paaukojus laiką šeimoje ir vaikelio auklėjimą. Mano nuomone, greitukai nėra labai blogai turintiems pinigų (tiems, kurie pamiršo pinigus namie ar iškeitė nepakankamai tauriųjų metalų), bet tiems, kurie gyvena „nuo algos iki algos“, tai yra kryžius ant kupros ir paskolos terminui pasibaigus, didelė dalis prisikala jį patys arba būna prikalami.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI jau rašė, kad Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos (LSVKA) prezidentas Liutauras Valickas pripažįsta, kad pasitaiko atvejų, kai vartotojas paima kreditą ir vėliau, netekęs darbo, susiduria su problemomis jį grąžinti.
Jo teigimu, tokiu atveju svarbu veikti – nenumoti ranką į praleistą įmoką, nesislapstyti nuo kreditą suteikusios įmonės ir kuo greičiau jai pranešti apie susidariusią situaciją. „Ji gali pasiūlyti kelis problemos sprendimo būdus. Pavyzdžiui, atidėti kredito grąžinimo terminą ir leisti kurį laiką įmokų nemokėti, jeigu prognozuojama, kad finansinė situacija netrukus pagerės. Taip pat galima tartis dėl palūkanų, delspinigių skaičiavimo sustabdymo ir skolos grąžinimo grafiko“, – aiškina L. Valickas. Jo teigimu, nerekomenduojama skolintis pinigų jau turimam kreditui padengti, nes tuomet problema tik atidedama ir įsipareigojimai ima vis labiau didėti. Pasak L. Valicko, susitarti su smulkiųjų vartojimo kreditų bendrovėmis dėl problemos sprendimo gali padėti LSVKA, kurios interneto puslapyje apiekredita.lt skelbiama ir daugiau vartotojams aktualios informacijos.
Esate atsidūrę panašioje situacijoje kaip tekste aprašyta moteris? Turite jai patarimų? O gal galite papasakoti, kaip pats atsistojote ant kojų po to, kai pečius buvo prislėgusi finansinė našta? Pasipasakokite! Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: