O dabar – nuo pradžių. Būdama studente dirbau drabužių prekių parduotuvėje pardavėja-konsultante. Eilinę darbo dieną dirbau prie matavimosi kabinų ir mane užkalbino vaikinas, atėjęs pasimatuoti džinsų. Vaikinas atrodė simpatiškas ir pakvietė išgerti kavos. Kadangi tuo metu buvau vieniša mergina, pagalvojau, kodėl gi ne. Ir mes apsikeitėme telefono numeriais.
Susitarėme pasimatyti per ateinančias kelias dienas. Atvyko jis manęs pasiimti iš namų. Buvo su savo BMW. Nuvažiavome į kavinę, užsisakėme kavos ir desertų. Šnekučiavomės ir gal po 10 minučių jis atsiprašė į tualetą. Sugrįžo, o po 10 minučių vėl atsiprašė. Na, atrodė keistoka. Paklausiau jo, ar gerai jaučiasi – atsakė, kad gerai, bet tada vėl pakilo į tualetą.
Kai grįžo, pasiūliau susitikti kitą kartą – kai pasijus geriau. Susuko žmogui ir vidurius, ir skrandį. Jis sutiko, kad taip bus geriausia. Išėjome laukan, įsėdome į jo automobilį ir... Ką jūs manot? Jis neužsivedė. Buvo gili žiema. Akumuliatorius nusėdo, o vaikinukas – žiemą pasipuošęs lakierkom, aišku.
Sako: „Reikės stumti mašiną.“
Aš sėdžiu kaip svogūnas mašinoje ir galvoju: „Čia tai tobulas pasimatymas, geriau būti negali.“
Na ką, išlipo jis stumti tos mašinos, nors buvo visiškai negeros savijautos. Tai dar gerai, kad į kelnes nepridėjo. Šiaip ne taip pristatė mane namo ir man išlipant tarė: „Susirašysim.“
Tai spėkit, ar susirašėm? Tikriausiai tiek gėdos žmogus dar nebuvo patyręs. Tiesiog tobulas pirmas pasimatymas!
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Laimėtojas bus paskelbtas spalio 30 dieną.