Šis pasakojimas – paremtas tikrais faktais, autorės vardas ir pavardė redakcijai žinomi. Pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano ypatinga istorija“.
Ji išsinuomojo nedidelį namelį, dvidešimt minučių nuo savo darbovietės ir dešimt minučių nuo Lauros mokyklos. Įsikūrė jaukiai, turėjo nedidelį kiemelį ir terasą.
Taip ir slinko gyvenimas: darbas, priešpiečių dėžutė, mokykla, namai, pamokos, namų ruoša, savaitgaliai. Laisvalaikiu Vilma daugiausiai bendravo su lietuvių šeimomis, širdies draugo neturėjo. Norvegai vyrai buvo gana draugiški, bet šaltoki, lėtoki ir tolimi, todėl draugystės neužsimegzdavo. Vilma nusprendė pasidairyti lietuviškoje pažinčių svetainėje. Netrukus atsirado pašnekovų, kurie gyveno Norvegijoje. Vienas jų gyveno netoli Bergeno, kaip ir Vilma. Tai buvo Tadas.
Su Tadu į pasimatymą Vilma išėjo savo dukros gimtadienio dieną. Tai buvo keistas sutapimas, todėl kavinėje ilgai neužsibuvo, po pokalbio greitai skubėjo namo. Jie kalbėjosi apie gyvenimą Norvegijoje, Lietuvoje, šeimas, kurios liko gimtinėje, lūkesčius ir ateitį. Pasimatymo pabaigoje Tadas palinko Vilmos pabučiuoti. Ji net nusikvatojo: „Na, ką tu čia dabar, juk per anksti!“
„Susiskambinsim“, – pasakė paslaptingai Tadas.
„Iki“, – atsakė Vilma ir nuėjo į stotelę.
Tadas ją patraukė kažkokiu kuklumu ir nedrąsumu. Atrodė, kad yra taip įsimylėjęs Vilmą, kad net nežino ką sakyti, kur žiūrėti, užstringa sakydamas sakinį, delbia akis. Tai Vilmą ir papirko.
Po pasimatymo Brygene, centrinėje Bergeno vietoje, Tadas toliau skambino, rašė žinutes. Netrukus pasiteiravo Vilmos adreso ir atvyko į svečius. Atsivežė gėlių puokštę ir saldainių dukrai Laurai. Vilma Tadui parodė sulūžusį terasos skėtį tikėdamasi, kad patars, kaip jį sutaisyti, bet Tadas nerodė didelio susidomėjimo. Sakė, kad yra pavargęs ir greitai susiruošė namo.
Kitą savaitgalį Vilma rengė vakarėlį, todėl paklausė, ar Tadas nenorėtų atvažiuoti. Jis sutiko. Sakė, atvažiuos su malonumu ir paklausė, ką atsivežti.
„Skrudinsim ant žarijų, todėl gali įsimesti dešros“, – pasakė Vilma.
Vakarėlio dieną Tadas atvyko kiek pavėlavęs. Atsivežė vieną pakelį dešrelių. Su kitais Vilmos draugais bendravo nenoriai, laikėsi nuošalyje, į klausimus atsakinėjo vangiai. Dažnai pakildavo nuo stalo ir stovėdamas visiems už nugarų juos stebėjo arba žiūrėjo į tolį.
Vėliau Vilma savo draugų paklausė, ką jie mano apie jos naująjį draugą.
„Kažkoks keistas, – atsakė jie, – bet jeigu tau gerai, tai ir mums gerai.“
Kartą savaitgalį, puikiai išsimiegojusi po ilgos ir varginančios darbo savaitės, Vilma iš miegamojo nuėjo į virtuvę. Apsisiautusi chalatu priėjo prie viryklės užkaisti arbatinuko. Kai nuėjo prie spintelės pasiimti puodelio, uždarinėjant spintelės dureles, puodelis jai iškrito iš rankų. Pro virtuvės langą matė, kad kieme, visas permirkęs nuo lietaus, stovėjo Tadas ir žiūrėjo į ją, besisukančią virtuvėje.
„Ką tu čia dabar darai taip anksti? Juk autobusai dar net nevažinėja!“ – sutramdžiusi išgąstį ir atidariusi langą paklausė Vilma.
„Aš čia atėjau“, – pasakė Tadas.
„Pėsčias?“ – perklausė ji.
„Taip“, – patvirtino vyras.
Vilma pakvietė Tadą į vidų, pasiūlė kavos. Jie pradėjo šnekėtis. Tadas pasiguodė, kad prarado darbą ir dabar neturės kur gyventi. Paklausė, ar negalėtų apsigyventi pas ją?
„Tadai, nemanau, kad gali čia apsigyventi. Mes čia dviese, aš turiu apsaugoti mergaitę, gal dar palaukiam?“ – nesutiko moteris.
„Gerai, kaip tu pasakysi“, – atsakė Tadas ir daugiau nieko neprašė.
Po to karto santykiai tarp Vilmos ir Tado kiek atvėso. Tadas po kiek laiko pasigyrė, kad jo situacija truputį pagerėjo, nors ir teko išsikraustyti į daug mažesnį butą, o darbą gavo tik trims dienoms per savaitę. Atrodė, gyvenimas vėl stojo į savo vėžes, o Vilma pradėjo internetu šnekėtis ir su kitais vyriškiais.
Vieną sekmadienio vakarą Laura pasijuto blogai ir paprašė mamos leisti jai pirmadienį pasilikti namuose.
„Ką veiksi viena?“ – paklausė Vilma savo mažosios.
„Nieko, žaisiu kompiuteriu, skaitysiu“, – atsakė ji.
„Pažiūrėsim ryte, gerai? Nes į darbą aš turiu būtinai eiti“, – apgailestavo moteris.
„Gerai“, – atsakė mergaitė.
Vilma su Laura dar ilgokai pavakarojo lovoje, pažiūrėjo filmuką ir užmigo kiekviena savo miegu. Ryte Laura nebuvo tokia žvali kaip visada. Vilma dar patikrino mergaitės kaktą ir, nusprendusi, kad karštis ne toks aukštas, paliko mergaitę lovoje.
Darbe Vilma į cechą negalėjo neštis telefono. Pertraukėlės metu jį pasitikrinusi rado daug praleistų Lauros skambučių. Kai pamėgino jai paskambinti, ragelio niekas nebekėlė, o po kiek laiko telefonas buvo ne ryšio zonoje.
„Labai keista“, – pamanė Vilma, bet nusprendė išdirbti iki trečios valandos, kai baigiasi darbo diena. Darbo dienos pabaigoje išvažiavo namo.
Grįžusi iš karto pastebėjo, kad kažkas netvarkoje su durimis. Durų langelis buvo išdaužtas, o durys – neužrakintos, nors išvažiuodama jas tikrai užrakino ir liepė Laurai niekam jų neatidaryti. Įėjusi į namo vidų, tamsiu koridoriumi ji pradėjo eiti link Lauros kambario. Tačiau į kambarį užeiti neteko. Laura gulėjo ant žemės prie durų, vilkėjo pižamą. Jos tamsūs, ilgi plaukai buvo išsidraikę ant grindų. Ji atrodė daug vyresnė nei savo amžiaus. Atrodė gražiai – visai kaip suaugusi mergina.
Vilma puolė prie Lauros ir pajuto, kad ji jau atvėsusi. Kai atšoko nuo jos kūno, suprato, kad mergaitė negyva. Išbėgo iš namo basa į gatvę ir puolė šauktis pagalbos.
„Kas nors padėkite!“ – šaukė ji.
Tuomet vėl puolė į namą ir, suradusi šilčiausią antklodę, apklojo ja Laurą. Automatiškai nurišo diržą nuo Lauros kaklo. Kaimynai, pamatę šurmulį ir užėję į namo vidų, rado Vilmą, sūpuojančią Laurą savo glėbyje. Viską supratę iškvietė policiją. Vilma visą naktį praleido policijos apklausoje, nes buvo viena iš įtariamųjų nužudžiusi savo dukrą.
Visa kita – istorija. Vilma buvo įtarinėjama nužudžiusi savo dukrelę, bet dėka vieno kruopštaus policininko po ilgų teismų buvo įrodyta, kad Laurą nužudė Tadas, kai atėjo Vilmos apvogti. Jis nesitikėjo rasiąs Laurą namuose. Iš impulso ir baimės pasmaugė mergaitę ir išsinešdino, pavogęs keletą vertingų smulkmenų. Bet svarbiausia – išėjo pavogęs mažos mergaitės ir vienintelės Vilmos dukros gyvybę.