Šiais laikais internete galima rasti viską – pasitikslinau, ar bistro tądien, kai važiuosiu pro šalį, dirbs. Kadangi darbo laikas nebuvo nurodytas, parašiau užklausą. Greitai atsiliepusi baro atstovė patvirtino, kad dirbs. Kokia puiki proga – juk labai mėgstu lietuvišką virtuvę ir, antra, labai palaikau lietuvišką verslą!
Į Rusnę susiruošėme šeštadienio vidurdienį, nes nuo pat ryto tvarkėmės daug reikalų, neturėjome laiko net papusryčiauti, nors, tiesą sakant, nelabai ir pusryčiaujame. Taigi pakeliui pavalgysime. O kad būtų greičiau, važiuojant maždaug ties Vilkija, paskambinau į tą bistro, norėdama užsakyti patiekalus, kad juos jau pradėtų gaminti. Niekas ragelio nekėlė, tai parašiau SMS. Deja, irgi nesulaukiau jokios žinios. Tiek to, gal užsiėmę.
Nuvažiavome, o ten – baisus erzelis: antrajame aukšte vyksta krikštynų puota, žemiau – vakarykščiai svečiai atsisveikina po vestuvių, nes šventė su nakvyne. Pagaliau pasirodo barmenė, kuri pasiūlo prisėsti lauke – bus ne taip karšta. OK. Kadangi labai skubame, net nepažiūrime į meniu – užsisakome kugelio su rūkyta karka ir krosnyje keptų šonkauliukų (mano toji kolegė sakė girdėjusi, kad čia kepa išskirtinio skonio kugelį ir šonkauliukus). Šonkauliukai – tik pradėti kepti, keps 3 valandas. Netinka. Tada – abiem po kugelį. Ir po stiklinaitę giros. Darsyk pakartojame, kad skubame.
Kai pati bistro vadovė atneša kugelį, abu su vyru prarandame amą. Iš pirmo žvilgsnio – kartą jau naudotas patiekalas. Na, ne kugelis traškia plutele, kokį įprasta pamatyti ir gardžiuojantis valgyti, o tiesiog pridrėbta į lėkštę gelsvai rusvos pliurzos, dar tiksliau – pasiskolinsiu žodį iš „maršistų“ – marmalo, kuriame matosi karkos gabaliukų. Vadovė pristato, koks tai išskirtinis patiekalas. Susižvalgome su vyru – na ką, valgyti norime, gi nepusryčiavę, tai jau valgysime. Bet, prisipažinsiu, estetinis vaizdas – apgailėtinas. Nejučia pagalvoju – pamatytų šitą „grožį“ Užkalnis...
Pavalgome (skonis kaip ir nieko) ir, nelaukdami, kol padavėja prieis, nuskubame prie baro, kad greičiau susimokėtume ir tęstume kelionę. Už dvi porcijas marmalo ir dvi stiklinaites giros sumokame 28 eurus. Ir – vėl ta pačia panemune Rusnės link...
Po gero pusvalandžio skrandyje pajuntu kažką negero, o burnoje vis stiprėja prastas karkos poskonis. Maukiu mineralinį – nieko ne lengviau. Artėjant prie Šilutės tokiais pačiais nemaloniais pojūčiais ima skųstis ir vyras. Tarsi būtų sustojęs skrandis, o keisto poskonio karka iš jo liptų lauk.
Šilutėje tiesiu taikymu – į prekybos centrą. Nusiperkame mineralinio, nes turėtąjį jau pabaigėme. Ir pagaliau pasiekiame Rusnėje užsakytą viešbutį. Bet mineralinis jau negelbsti – savijauta tokia, kad nesinori niekur kišti nosies, nekalbant jau apie muziejų lankymą ar edukaciją, kuri buvo suderinta. Kiek pagulėjusi pakylu iš lovos ir pėdinu ieškoti vaistinės. O ji – neveikia! Vietiniai pataria važiuoti į Šilutę. Ten nusipirkame virškinimo fermentų, vaistininkė dar rekomenduoja rehidrono. Kiek pagerėja, bet ne kažką.
Negaliu nutylėti – parašau to bistro feisbuko paskyroje žinutę, kas atsitiko po kugelio vaišių, ir paprašau, kad atkreiptų dėmesį į patiekalų kokybę. Iškart – skambutis. Ponia bistro savininkė labai nepatenkintu balsu (kaip ten yra pasakiusi žurnalistė Nemira – tik ne apie balsą, o išvaizdą – tai čia irgi labai panašiai) ima stebėtis, kaip čia galėjo nutikti, kad mums pavalgius toookio išskirtinio kugelio galėjo pasidaryti bloga. Girdi, darbuotojai ragauja, veterinarinė dažnai tikrina – viskas gerai!
Labiausiai nustebina ne tai, kad bistro įkūrėja nesiteikia išlementi „atsiprašau“, „patikrinsiu gamybą“, ar panašiai, o drebia ir dar dribteli, neva aš jau esu pagyvenusi, vadinasi, gal man su sveikata negerai. Tik jau ne kugelio čia problema – suprask! Po tokio akibrokšto nebėra ką kalbėti – atsisveikinu ir pokalbį nutraukiu. O dar po kokios valandos, būklei nuo vaistų kiek pagerėjus, tiesiog „per negaliu“ atlieku bent dalį užduočių, kurias Rusnėje buvau numačiusi. Nes važiuoti tokį kelią be jokio tikslo būtų nedovanotina – vien degalai kiek kainuoja.
Jau prieš vidurnaktį (nemiegojau, nes skrandis vis priminė apie save) kyla minčių pastudijuoti tame pakelės bistro gautą čekį. Parūpsta sužinoti, kaip tas keistas marmalas įvardijamas, koks jo pavadinimas. Pasirodo, ant čekio – tik abstrakčios eilutės: maistas – 12 eurų, maistas – 12 eurų, gaivūs gėrimai – 4 eurai. Kitaip sakant, už dvi kugelio porcijas – 24 eurai, už dvi giros stiklinaites – 4 eurai. Gal čia ir viskas gerai, gal taip galima, bet man tai pasirodo labai keistai. Juk, tarkime, „Maximoje“ nebūna ant čekio parašyta „maistas“, „gėrimas“, „pramoninės prekės“ – viskas nurodyta pavadinimais. O čia?
Po nei šiokios, nei tokios nakties rytą sutinku... ant klozeto! Iškart skubu akcentuoti – prieš užsukdama į bistro, nebuvau valgiusi pusryčių, o po nelemtojo kugelio daugiau ničnieko nedėjau į burną – gėriau tik mineralinį. Ir vaistus. Taigi akivaizdu, kad pilvą susuka ne kas kitas, o „išskirtinis“ marmalas. Gal dar tiksliau – kaip ir aš, gerokai „pagyvenusi“ karka jame. Nes iš burnos niekaip nedingsta šlykštus mėsos poskonis. Vyrui kiek geriau.
Supykstu. Parašau maitinimo įstaigai žinutę, kaip mano situacija klostosi toliau ir paprašau patikslinti, koks buvo mūsų užsakyto patiekalo tikslus pavadinimas. Juk tada net nežvilgterėjau į meniu – norėjosi kuo greičiau pavalgyti ir skubėti į pajūrį. Negaunu iš bistro jokios informacijos. Na, ir nereikia. Toks šauniais verslininkais save pristatančių bistro savininkų supratimas. Bet potencialiems šios pakelės užeigos lankytojams patarčiau šimtą, o gal ir tūkstantį kartų pagalvoti, ar verta susigundyti pietumis šioje pakelės valgykloje.
Beje, pasidomėjau, kiek ilgai bistro dirba (rekvizitai.lt jis nurodomas kaip viešoji įstaiga, vadinasi, gali turėti ir finansinių rėmėjų, turi teisę gauti 1,2 proc. GPM paramą). Pasirodo, veikia jau penktus metus. Peržiūriu viešai prieinamą nuotraukų katalogą ir, o Dieve – randu savo kugelį! Ir net kugelio nuotrauką su puodu, kuriame jis kepamas! Tiesą sakant, vaizdas labai nekoks, o realybėje porcijos, kurios atnešamos klientams – dar bent dešimt kartų baisesnės! Et, kad būtų atėję į galvą čia pasižiūrėti anksčiau – varu nebūtų nuvarę į tokią „skylę“!
Skambinu kolegei ir tiesiai klausiu – ar ji pati buvusi ir valgiusi tame bistro, kad man rekomendavusi užsukti? Ne, ši prisipažįsta ten nesilankiusi, tik kažkur skaičiusi, kaip šeimininkai giriasi savo išskirtinės kokybės patiekalais ir sėkmingu verslu. Viskas aišku – garantuotai bus užsisakę reklaminį straipsnį. Negana to, mano kolegė priduria, kad tame bistro neseniai lankiusis ir pietavusi josios pažįstama, kuri, beje, maistu... nusivylusi!
Dar labai labiausiai nustebina tai, kad bistro ruošia įvairiausius pokylius (tuo įsitikinau ir pati – juk pataikėme ir į krikštynas, ir į vestuves), o dirba, kaip nurodyta rekvizitai.lt – tik 6 darbuotojai! Negana to, atlyginimo vidurkis (2022 metų liepa) – vos 631 euras! Tai va ir klausimas – kokio lygio virėją už tokią algą galima pasisamdyti? O gal aš čia ko nors nesuprantu? Ar per daug suprantu?
Dar randu informacijos, kad įmonė pasinaudojusi tiesioginėmis COVID-19 paskolomis bei pateikusi prašymą ir jai yra taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19. Tos „priemonės“ greičiausiai – nuo 21 iki 9 proc. sumažintas pridėtinės vertės mokestis (tas atsispindi ir mano gautame čekyje). Tai jau atsiprašau – šitiek lengvatų, o patiekalų kaina – lyg gerame Palangos restorane! Tiesa, vertinant kugelio estetiką ir kokybę, šiam pakelės bistro iki restorano – lyg blusai nuo Klaipėdos iki Vilniaus bėgiais šokuoti... Nuvylėte, gerbiamieji bistro šeimininkai! Ir patiekalais, ir požiūriu į klientą.