Specialiai rašau savaitę po Sausio 13-osios minėjimo, kai visi aprimo. Esu iš tos laimingos kartos, kuri visur spėjo sudalyvauti ir pasismaginti. Prisimenu tarybinės sistemos nesąmones, agoniją ir visišką skurdą, kai tą pačią kramtoškę čiaumodavome pamainomis (svarbiausia nebūti paskutiniam), o iš firminio popierėlio pasidarydavome fantikus ir juos mainydavome į beverčius rublius.
Buvo visai linksma, nes nežinojome, kad gali būti linksmiau. Puikiai prisimenu Sąjūdžio organizuotus mitingus, su kažkokiais kalbančiais dėdėmis, dainomis ir ovacijomis. Tai buvo tokie pirmieji nemokami ir dideli koncertai. Na, jei kalbos ir užknisdavo, tai kaip smagu buvo su kiemo draugais gerti atsineštinį limonadą „Nykštukas“ per šiaudelį ir mojuoti tėvų pasiūtomis trispalvėmis.
O dar kai skraidydavo virš galvų malūnsparniai su raudonomis žvaigždėmis, mėtydami popierėlius, tai išvis pasiutimas kaip linksma. Beje, pamenu, klasėje net rašėme laišką į Maskvą tam plikiui, kad malūnsparniai mums trukdo mokytis. Bet linksmiausia buvo Sausio 13-ąją, tiksliau pasakius, dvyliktąją, kai mes, penki draugai, sugebėjome ištrūkti visai nakčiai iš namų (na, kas išsiprašė, kas pamelavo, o kas net ir neklausė leidimo) ir atsibeldėm prie bokšto.
Juk ten taip faina: daug žmonių, laužai, nemokama arbata, sumuštiniai. Šiek tiek erzino liaudiškos dainos, tad mes sau tyliai niūniuodavom „Metallica“ arba „Sex Pistols“. Niūniuodavom, nes seniai grasino mus išvysiantys. Bet kiek ten niūniuosi, tad trise nusprendėm, kad prie bokšto per liūdna ir pėsčiom (nes trūlai jau nevažinėjo) patraukėm prie Seimo. Buvom girdėję, kad ten dar daugiau žmonių ir kad ten daug linksmiau. Likom keturiese, nes penktasis pasakė, kad jam tėvai leido eiti tik prie bokšto, nes prie bokšto atseit saugu. Na, bet kokiu reikėjo kvailu būti, kad dėl to eitum namo – kaip tėvai sužinos kur mes buvom?
Pats kaltas – tegu eina namo, boba. Kelias buvo žiauriai trumpas, nes vienas iš mūsų turėjo butelį alaus. Iki to laiko vis nesuvokdavau, kodėl suaugusieji taip geria alų. Baisiausia man atrodė, kai tėtis gerdavo putotą kartų gėrimą su į stiklinę įmuštu kiaušiniu.
Atėję iki Seimo pamatėm, kad iš kaimo kultūrnamio patekom į tikrą areną: milijonas žmonių, pilna maisto (valgėm tik karštus beliašus, nes visokie sumuštiniai, sriubos ir užkepėlės per daug priminė namų maistą), didžiausi laužai, krūvos draugelių iš mokyklos ir kiemo. Supratau, ką reiškia tikras festivalis, nes buvau tik per vidiaką matęs tokio lygio koncertus. Buvom euforijoje ir netikėjom, kad gali būti dar geriau. Bet tai buvo tik linksmybių pradžia, nes visa minia suūžė ir pradėjo šaukti „tankai, tankai“. Eina sau, kaip faina! Тikri tankai – ne taip, kaip filmuose apie karą. Labai smagu – mes, persisvėrę per tiltą, o po mumis važiuoja tikrų tikriausia karinė technika. Smagumėlis. Rėkiam „Red army go home“ (liet. Raudonoji armija, važiuok namo), o tas, kuris tėvams net nesakė kur eina, mėto akmenis. Bet ir vėl tie seniai... Atiminėja akmenis ir sako: „Jaunime, nepasiduokit provokacijoms“. Užknisa. Na, brač, gadina visas linksmybes. Draugelis sako – „reik į tuliką“. Reikia tai reikia, bet kur eiti? Einam prie Seimo sienos, bet ir vėl tie seniai... Neliko nieko kito kaip tik leistis prie upės. O čia ir prasidėjo patys linksmiausi dalykai.
Staiga tik „pykšt, pokšt“. Aš sakau: „Saliutai?“ Draugelis sako: „Tu gal durnas – čia šaudo tankai“. Pamirštam, kad mums reikia į tuliką ir lekiam į viršų. Į minią. O ten visi kažkokie susijaudinę ir vėl tie seniai laksto, šūkaloja kažką, o bobos tai išvis išprotėjo – pradėjo verkti ir garsiai melstis. Neeeee, toks koncertas mums nepatinka. Einam, sakau, beliašų. Bet panašu, kad išprotėjo ir beliašų dalintoja – irgi verkia ir sako mums: „Eikit vaikučiai namo“. Na, jo. Laba diena. Tik prasidėjo įdomybės ir eisim namo? Tikrai ne. Ir mes ne vaikučiai, nes už kelių mėnesių mums visiems jau bus šešiolika, o tam akmenų mėtytojui jau šešiolika. Alio, teta, ar supranti – šešiolikaaaaaa.
Iškauliję beliašų bastomės apie laužus, o žmonių vis daugėja, visi kažkokie įsiaudrinę. Bet koncertas vėl darosi linksmesnis, nes dėdės pradėjo kažkaip įdomiau kalbėti iš Seimo lango. Tas su barzdele ir akiniais visada gerai pakalbėdavo, nes vis įsprausdavo savo keistų juokelių. Bet negalėjau tikėtis, kad juokingai pavarys ir tas akiniuotas kunigas. Pasakė, kad mūsų visų iš aikštės neišvarys nei rusai, nei Seimas ir net Dievas neišvarys. Ar kažką panašaus, bet juokinga. Aišku, kad neišvarys, juk čia pats įdomumas. Nors vieną akimirką kažkaip buvo baisu, kai pasakė, kad prie bokšto tankai ir desantininkai šaudo ne tuščiais šoviniais – yra sužeistų ir žuvusiųjų. Bet greitai sutikom pažįstamą metalistą, kuris uždusęs pasakojo, kaip buvo prie bokšto ir kad ten žiauriai įdomu: varinėja tankai, laksto kareiviai ir vis šaudo, šaudo – net matosi kulkų trajektorijos – kaip žaibai. Ir gilzių prisirinko.
Pasidarė gaila, kad praleidome tokias įdomybes. Bet metalistas mus ramino, juk jis čia ir atvarė, kad vėl pasižiūrėtų, nes dabar aišku, kad bandys pulti Seimą. Visi nutarėm, kad nebegalima tik žiūrėti. Reikia eit kautis ir velniop tuos senius. Jei jie bailiai, tai bent jau mes pakovosime su ruskiais. Geriausias draugelis eilinį kartą priminė, kad jis pats pusiau ruskis. Nuraminom: „Na, gerai gerai, su sovietais“.
Namo grįžau kuo tyliau – galvojau, sau ramiai įsliūkinsiu ir tiesiai į lovą, o ryte tėvams pasakysiu, kad grįžau pusę dvylikos, nes jie gi vis tiek po „Panoramos“ užmiega. Man berakinant duris jos atsidarė pačios ir pamačiau savo tėvus. Ooooo, kokie jų keisti veideliai. Supratau, kad dabar tai jau gausiu. Bet kaip nustebau, kai mama pradėjo verkti ir apsikabinus bučiuoti. Net ir tėtis verkė – paskutinį kartą jį verkiantį mačiau tik per močiutės laidotuves. Ir šakės, kokie jie geri. Nė vieno priekaišto, tik klausinėjo, ar man viskas gerai, ar visi grįžo ir puolė skambinėti draugų tėvams, šaukdami į ragelį „Grįžo, grįžo ir mūsiškis“.
Niekaip nesupratau, kodėl manęs nebaudžia, o tik siūlo ką pavalgyti. Net žirnelių su majonezu davė. Nieko sau – juk ne Kalėdos. O kai nuėjau miegoti, tai jaučiau, kaip tai vienas, tai kitas vis ateidavo paglostyti. Man atrodo, net ir vyresnis brolis glostė. Kas čia per nesąmonė – mes su juo gi beveik priešai, net nekalbam. Viską supratau tik ryte.
Tėvai papasakojo apie prie bokšto žuvusius didvyrius, apie tai, kad jie manė, kad mes visi prie bokšto. Kad mama skambinėjo į ligonines ir klausė, ar nėra paauglių, o jai sakė, kad yra visokių: jaunų, senų, sužeistų ir mirusių. Net yra žuvusi mergina. Papasakojo, kaip brolis lakstė po lavonines ir kaip niekas šeimoje neklausė tėčio argumentų, kad negalėjo juk jie visi draugeliai kartu pradingti, o po vieną jie nevaikšto. Pamačiau, kad pas mamą atsirado žilų plaukų. Pasidarė šiek tiek gėda, bet pagalvojau, kad vis tieks buvo žiauriai linksma, nors ir baisoka.
Ėjo metai. Mes tapome visiškai laisva, gražia ir net turtinga šalimi. Bet aš vis širdyje nešiojausi gėdą, kad man Sausio 13-oji yra ne gedulo, o laimės ir linksmų prisiminimų diena. Šiuo jausmu pasidalindavau tik su savo draugeliais, linksmybių dalyviais. Kalbėdavom, kad juk ir mes galėjome būti vienais iš žuvusių didvyrių ir vėl tyliai (kaip niūniuojant „Metallica“) šnibždėdavomės, kam rišamas tas juodas kaspinas ant trispalvių Sausio 13-ąją – mes juk laimėjome. Jei taip, tai reikėtų rišti juodą kaspiną ir minint Žalgirio mūšį. Juk ir tada žuvo daug didvyrių. Kaip ir prieš dvidešimt penkerius metus, taip ir dabar mums padėjo tas barzdotas dėdė su akiniais, su savo ne visiems suprantamu humoro jausmu, kai pasakė, kad užteks per pergalės dieną rišti juodus kaspinus. Reikia džiaugtis pergale ir niekada nepamiršti žuvusiųjų didvyrių ir kas yra priešas.
Todėl aš dabar kasmet sau ir savo vaikams į atlapą segu neužmirštuoles, nes jei ne keturiolika didvyrių, tai ta linksmiausia diena ir būtų buvusi paskutinė linksma diena mano gyvenime. O dabar kiekviena diena linksmesnė už prieš tai buvusią, nes laisvė ir yra didžiausias linksmumas mano gyvenime. Ir man neįdomu, kas sugalvojo neužmirštuoles: kairė, dešinė, viršus ar apačia.
Man nesvarbu, jei šį simbolį anksčiau segėjo masonai, ar kad kažkur pasaulyje šis simbolis naudojamas paremti psichikos sutrikimų turinčius žmones. Bet man svarbu, kad aš, mano draugeliai ir dauguma lietuvių (o kaip ir vėl teisingai pasakė tas barzdotas dėdė su akiniais „lietuviai tai tie, kurie už Lietuvą“) atleidom, bet nepamiršom. Nepamiršom kas yra laisvė, kaip už ją kovojama ir net žūvama.
Aš jaučiuosi laimingas, kai Sausio 13-ąją matau, kaip neužmirštuolę segasi mano bendraminčiai ir man nepatinkantys, jauni ir seni, kairieji ir dešinieji, lietuviai ir nemokantys mūsų kalbos. Nes tai man primena 1991 m. sausio 13-ąją, kai ir seni, ir jauni, ir metalistai, ir montanos, ir lietuviai, ir kalbantys su akcentu buvo kartu ir išvien.
Prieš 25-erius metus, kaip ir dabar, buvo tik trys žmonių tipai. Tie, kuriems laisvė svarbiau nei gyvybė (jie ėjo prie bokšto, Seimo, miestelio kultūrnamio, nemiegojo prie televizorių ir radijo imtuvų). Tie, kuriems buvo dzin ir svarbiau buvo pamiegoti arba spėti paslėpti vertingus daiktus (gal dėl to širdyje pykstu ant to penktojo, kuris parėjo namo, pažiūrėjo paskutinę laisvą transliaciją iš bokšto ir net nepaskambinęs mūsų tėvams nuėjo miegoti). Ir tretieji, kurie bet kuria kaina norėjo, kad niekas nesikeistų ir taip nekentė to dėdės su akinukais ir barzda, kad net sielą pardavė velniui.
Pirmieji du tipai tokie pat ir dabar. Ačiū Dievui ir tada, ir dabar pirmųjų žymiai daugiau, todėl Lietuva vis dar Neužmirštuolė. O tretieji ir toliau, nekęsdami dėdės su barzda ir akinukais, pamiršta laisvės kainą (nors ja labai sėkmingai naudojasi) ir patys to net nesuprasdami vėl parsidavinėja velniui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!