Viskas prasidėjo prieš daugiau nei metus, kai vyras ėmė dažnai užtrukti darbe. Visokie susitikimai, pasibuvimai, susirinkimai ir komandiruotės. Nesibaigiančios darbotvarkės... Ir vis toks pats pasiteisinimas: „Dirbu.“
Šiandien tiesiog atrodo, kad sutuoktinis darbe gyvena, o namo pareina tik pasikeisti drabužius. Mūsų santykiai taip pat pakriko. Na, kaipgi kitaip, jeigu jo nebūna namuose, o kai būna – viskas baigiasi mūsų konfliktu.
Viskas dar labiau susijaukė, kai vieną vakarą supykusi, kad eilinį kartą vyras užtrunka darbe, sėdau į mašiną ir nuvažiavau į jo darbą pažiūrėti, kuo jis jau taip užsiėmęs, jog negali laiku pareiti namo, juo labiau kad už viršvalandžius jam niekas nemoka pinigų. Įėjusi į biurą nustėrau. Jame buvo tuščia. Jokio judesio, jokio žmogaus. Tik gale koridoriaus – deganti šviesa. Nuėjau tos šviesos link, į savo vyro kabinetą. Ką pamačiau, įstrigo turbūt visam gyvenimui.
Vyras, mano brangiausias ir mylimiausias, kuriam atidaviau savo širdį, įsitaisęs ant biuro kėdės, o prieš jį ant stalo sėdi išsižergusi, palaidinę atsisegusi moteris.
Jie pamatyti manęs nesitikėjo. Ta bjaurybė nušoko nuo stalo ir pabėgo. Girdėjau, kaip renkasi daiktus ir užtrenkia paskui save biuro duris. Vyras, aišku, pradėjo teisintis standartiškai – aš ne taip viską supratau.
Man buvo šokas, negalėjau ištarti nė žodžio. Nei verkti, nei rėkti tiesiog neįstengiau. Jau praėjo geras mėnuo, dar vis daug minčių sukasi. Vyras rodo dėmesį, sakė, nutraukė ryšius su ta moterimi, kad tai buvo tik nekaltas flirtas, bet netikiu. Kaip išvis galiu pasitikėti, jei realiai pagavau nusikaltimo vietoje? Į vyrą žiūrėti nenoriu, bjauru man. Bet yra vaikai, bendri namai, paskolos. Nežinau, ką daryti. Ar išvis įmanoma atleisti, kai tave išduoda? O jei sutikčiau likti kartu – kaip pamiršti tą išdavystę?