Nuo pat mažumės jaučiausi „kitokiu“. Man nepatiko, kaip įprasta mano amžiaus berniukams, žaisti mašinėlėmis, konkuruoti tarpusavyje, muštis. Visada žavėjausi dainavimu, šokiu ir kitomis menų šakomis.
Vaikystėje teko išgyventi nemažai užgauliojimų dėl savo saviraiškos, darbelių per dailės pamokas mokykloje, išvaizdos per kūno kultūros pamokas. Beveik iki pat mokyklos baigimo kankinau save klausimu „kas man negerai?“ Kodėl toks gimiau?
Tėvams nuvedus mane pas psichologus supratau vieną – aš esu kitoks, bet tai nėra mano minusas. Tai pats didžiausias įmanomas pliusas. Nepaisant to, man patinka vyrai ar moterys, mašinos ir sportas ar dailė ir muzika. Bet to suvokimo neužteko. Vis tiek jaučiausi vienas dėl Lietuvoje egzistuojančio heit’o, stigmos bei patyčių.
Kuriam laikui buvau palikęs Lietuvą ir išvykęs į užsienį. Ten pasijaučiau gyvas ir „lyg namuose“. Tačiau gyvenimas susidėliojo taip, kad susipažinau su savo partneriu pažinčių programėlėje ir mūsų santykių bei meilės vedinas grįžau į Lietuvą.
Tačiau didžiausias iššūkis man grįžus tapo buvimas kartu viešumoje. Abu jautėmės lyg nuolat stebimi, kai išeidavom į gatvę, prisėsdavom kavinėje ir kažkaip meiliau bendraudavome.
Po Ąžuolo storių ir savo antrosios pusės pristatymo pagaliau pasijautėm ne vieni. Ta drąsa mus beprotiškai įkvėpė. Nepaisant visų komentarų, kuriuos matėme po straipsniais, šiai dienai einame iškelta galva.
Ačiū, kad dalijatės savo istorijomis. Norite pranešti naujieną ar išsakyti savo nuomonę? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt