Ilgai nesvarstę priėmėme pasiūlymą įmonės jubiliejų paminėti savaitgalį Palangoje ir sekmadienio vakare grįšti į sostinę.
Likus maždaug porai savaičių iki išvykos į populiariausią Lietuvos kurortą gamybos vadovas Tadas priėmė į darbą porą studenčių praktikančių. Vakarėlių liūtas, viengungis Tadas prieš beveik dešimtmečiu jaunesnes merginas seilėjosi taip, lyg praktikantas būtų jis. Buvo graudu žiūrėti.
O jaunos merginos Kamilė ir Monika tyliai kikendavo ir mėgavosi erzindamos bendradarbius, kasdien į darbą ateidamos vis gilesnėmis iškirptėmis ir trumpesniais sijonais. Tai priminė man Milan Kunderos frazę, kad tikros moters sijonas turi baigtis ten, kur ir prasideda. Jaučiausi keistai, tačiau darbo buvo daug, todėl visai nejučia prabėgo tos kelios savaitės, kuomet jau keliavome į pajūrį.
Nuvykę su vyru pirmiausia įsikūrėme viešbutyje, tada valandėlę pasivaikščiojome paplūdimyje, kol atėjo laikas ruoštis šventei. Apsivilkusi aptemptą juodą suknelę savo ranką papuošiau žiedu su juoduoju deimantu, kurį buvau sau pasidovanojusi kaip penkiolikos metų triūso simbolį. Nors širdies jau senokai nebedžiugino nei prabangūs daikčiukai, nei kas mėnesį didėjantis įmonės pelnas.
Buvau užsisukusi į rutinos ratą, atrodė, kad visi gyvena paprastoje, pilkoje rutinoje, ir kad įsigyti naujus ir brangius daiktus turi tam, kad pateisintum savo užimamas pareigas, o ne todėl, kad tau to reikia ar norisi. Žodžiu, buvau kaip tas saldainių aparatas – dirbu kasdien, tik šviesa viduje buvo sugedusi.
Vakarėlis praėjo linksmai ir sklandžiai. Kažkur lyg sušmėžavo praktikantė Kamilė, galop išsiaiškinau, kad ją pasikvietė Tadas. Kadangi visų nuotaika buvo pakili, stengiausi to nesureikšminti.
Galop po vidurnakčio įkaušę dalyviai pradėjo po truputį skirstytis – vieni kas sau, o kiti toliau liko vakaroti. Susižvalgę su vyru jautėme pareigą pabūti šventėje dar bent porą valandų.
Paryčiais Tadas su vis dar gyvais, tačiau blaivų mastymą praradusiais šventės dalyviais nusprendė keliauti prie jūros. Visi džiugiai sutiko, tik Kamilė pasakė, kad jaučiasi blogai, ir pageidauja eiti į kambarį miegoti. Ji paprašė manęs, kad aš ją palydėčiau.
Švelniai nustebusi sutikau, nes ir pačią pamažu užplūdo nuovargis. Jauna mergina greitai įsikibo man į parankę, pakilome į viršų. Mums maloniai besišnekučiuojant priėjome jos kambario duris. Ji pasiteiravo, ar aš galėčiau jai dar bent pusvalandį palaikyti kompaniją, kol pareis Tadas, nes ji jaučiasi vieniša. Akimirką pagalvojau, kokios mes moterys panašios.
Man sutikus, viskas klostėsi tiesiog žaibo greičiu. Kamilė atidarė butelį šampano, atsipalaidavo ir numetė į kampą savo suknelę, liko tiesiog vienais apatiniais. Manęs tai nešokiravo. Besėdint ant lovos pradėjom kalbėtis giliomis temomis. Tokiomis, kaip kad koks sudėtingas moterų gyvenimas, kaip stiprios moterys traukia visokius besmegenius, ir koks sudėtingas tokių moterų likimas, joms tenka savęs gailėti, kad gyvena su asilu, o su vyrišku vyru gyventi negali, nes tuoj pat užverda kraujas, kai pradedi aiškintis, kas čia tikroji šeimos galva. Taip ir nugyveni su asilu, kuriam lengva vadovauti.
Dar po poros šampano taurių Kamilė įdėmiai mane nužvelgė, nusišypsojo, pagarsino muziką, atsistojo ir tarė: „Ar galėčiau, pakviesti jus šokiui?“
Pamenu, iš netikėtumo, pasimečiau, sumurmėjau kažką panašaus į: „Tai kad šiandien jau beveik visą naktį šokome...“
O ji man atkirto: „Su jumis šiąnakt aš dar tikrai nešokau, būčiau prisiminusi.“
Sutikau. Abi atsipalaidavome, į dainos pabaigą jos kūnas vis artėjo prie manojo, ji jautėsi vis tvirčiau, kambaryje pasidarė karšta ir ji, priėjusi man iš nugaros, lėtai atsegė suknelę. Dvi vienišos moterys viename kambaryje tik su apatiniais, apsvaigusios nuo šampano, muzikos garsų ir nesutramdomos pajūrio atmosferos. Beslenkant žemyn mano suknelei, ji švelniai pradėjo bučiuoti mano kaklą.
Drėgnos ir švelnios lūpos mane jaudino, nesibaigiantys bučiniai slinko žemyn, Kamilė dailais pirščiukais atsargiai, nusegė man liemenėlę, pradėjo glamonėti mano krūtis ir jas apipylė bučinių banga. Kas vyko toliau – net nedrįstu pasakoti, pasilieku tai sau ir Kamilei. Sudrėkusios žaidėme su viena kita dar ilgai, kol galop užmigome nuogos viena kitos glėbyje. Atsibudusios gerokai po pietų vyrams pasakėme, kad besikalbėdamos užmigome ir tiek.
Begeriant kavą Kamilei padėkojau už smagią ir įsimintiną naktį kartu, už atvirumą bendraujant – ir ne tik, žinoma. Kaip padėkos ženklą padovanojau jai savo juodajį deimantą.
Nusiėmiau nuo piršto, atsistojau, pabučiavau jai į kaktą ir padėjau jį šalia jos puodelio tardama: „Dovanoju tau šį žiedą, kaip padėką už nepaprastai šviesią naktį.“ Nežinau, kodėl taip pasakiau – apimta impulso, o gal mane vis dar veikė pagirios.
Grįžusios į Vilnių susitikdavome darbe, kelis kart poilsio kambaryje gėrėme kavą. Smagu prisiminti tai kaip laukinį nuotykį. Erotinis nuotykis nuspalvino mano gyvenimą naujais potyriais. Ir jums visiems to linkiu artėjančios Valentino dienos proga – nebijoti atradimų.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano karščiausias vakaras“. Savo laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt
Vieno pasakojimo autorius laimės 600 eurų vertės prizą išskirtinės prabangos 5* viešbutyje „Amsterdam Plaza“, Palangoje.