... Vasaros rytas didmiestyje, važiuoju į darbą. Vairuoti pradėjau neseniai, tad patirties nedaug. Eilinėje sankryžoje man reikia pasukti į dešinę. Jokia nuojauta nepašnibžda, kad gretimoje juostoje, kuri man iš kairės, stovintis mikroautobusas nejuda ne šiaip sau – į perėją tuoj žengs pėstysis.
Aš jo nematau, nes užstoja autobusėlis. Kai atsiduriu ant „zebro“, pėstysis jau žengęs pirmą žingsnį. Susikremtu, bet klaidą jau padariau, perėją jau pravažiavau. Baigiu posūkį dešinėn ir... Ne miražas, o patruliuojantis policijos automobilis!
Policininkas, man regis, net džiūgauja stabdydamas išsiblaškiusią vairuotoją. Pareigūno šypsenėlė mano streso nė kiek nemažina, be galo išsigąstu. Negaliu tarti nė žodžio, galvoje viskas tampa sujaukta, lyg drabužių spintoje po skubių paieškų ką apsirengti. Berods tąsyk ryto ruošos ritualas taip ir vyko.
Skubotas ir mano vairavimo stilius, ir atsakymai, kai jau esu policijos automobilyje. „Pavardė, vardas?“ Regis, egzekucija tik prasideda. „Telefonas?“ Išbėriau mobiliojo skaičiukus. Kaskart, užduodamas klausimą, policininkas į mane atsigręžia, šypsosi. „Kur gyvenat?“ – klausia.
„Čia pat... Nuo kalno nusileidau“, – rodau į mikrorajoną.
Pareigūnas pakelia galvą nuo savo raštų: „Jūrate, aš klausiu, kur gyvenat?“
„Čia pat“, – sakau.
Ar veš mane į nuovadą? Neapleidžia mintis, kad situacija labai labai bloga ir nepataisoma. Mano delnai, padėti ant kelių, truputį dreba. Vilkiu trumpą vasarišką sijoną, sėdėti man nepatogu. Jaučiuosi įkalinta, nė žodžio negaliu išlementi.
„Šį kartą tik įspėjame ir nubausime didžiausia įmanoma bauda pėstiesiems“, – šypsosi.
Aš timpteliu savo mini link drebančių kelių, rausiuosi rankinėje. Sumokėjusi dvidešimt litų tampu laisva. Vis dar drebančia širdimi pajudu, bet vairuoju labai atidžiai.
Nurimusi negalėjau prisiminti, ar padėkojau už nedaug kainavusią pamoką. Ir kodėl užuot pasakiusi adresą kalbėjau apie gyvenimą žaliam kalne?! Be streso, šaltu protu nebūčiau taip sugalvojusi. Kai po įvykio praėjo kelios dienos, vėlų vakarą skamba telefonas. „Policija!“ Balsas tvirtas, linksmas. Neabejoju, kad jis šypsosi: „Kviečiu šampano, privažiuosiu už dešimties minučių!“
Neblogas pasiūlymas. Bet... kodėl tokiu metu, vidurnaktį? Ne, nesusitikome. Turbūt pyktelėjau, nes atsisakiau labai kategoriškai. Kito kvietimo nebuvo, tad šampanas liko neragautas.
Mane žavi įsimylėjimas, ryšys, kai yra pagarba ir meilė. Jeigu ji puoselėjama, belieka būti laiminga ir dėkinga. Šie jausmai – patvirtinimas apie sutiktą savo antrąją pusę, sielos draugą. O jeigu padvelkia nepagarba, jausmus tenka gaivinti, reanimuoti. Bet ar verta?
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Laimėtojai bus skelbiami spalio 30 dieną.