Kas tokioje situacijoje kaltas? Žmona, nes gal ji nesugeba tinkamai sudominti vyro? Ar vyras, kad nesulaukęs net pusamžio jau atšalo? Kita vertus, ar yra prasmė kažkurį kaltinti? Santykiai sudėtingas dalykas.
Einant miegoti atsigulu pirma, o jis ilgiausiai sėdi prie televizoriaus arba kompiuterio. Kartais atsigula kartu su manimi arba net paprašau, kad ateitų gulti. Tai būna retai, o ir tada nieko nereiškia. Prisiglaudžiu, pabūnam minutę, paskui jis nusisuka miegoti.
Akivaizdžiau parodžius norą pasako, kad negerai jaučiasi. Arba net nieko neaiškina, tik papurto galvą ir: „M-m.“
Nėra taip, kad niekada nesimylime, vis dėl to abu esame sveiki. Bet tas mylėjimasis toks poreikių patenkinimas, kuris būna jau „prispaudus reikalui“. Kartą per mėnesį ar du. Visada panašiai, tokiu pat būdu, tokia pat eiga.
Susituokusiems 20 metų tokia situacija gal įprasta. Bet man pačiai ne taip seniai buvo tik 20 metų. Tikėjausi dar bent tiek pat nugyventi romantiškai, aistringai, kvėpuodama... O jaučiuosi dusinama. Naktimis jis nusisuka ir eina miegoti, o aš be garso noriu rėkti į pagalvę.
Kalbėtis apie tai nepavyksta. Nėra įvardijamos priežastys. Mano norai pateikiami kaip nenormalūs. Klausia, ar man neužtenka meilės bendraujant su vaikučiu, kad dar „provokuoju romantiką“? Sako, kad nesuprantu jo nuovargio, nes nedirbu fizinio darbo. Arba iki susipykimo prieinama, kai mane parodo vos ne kaip seksualinę maniakę – per daug norinčią.
Ar tai – normalu? Anonimiškai dalinuosi savo klausimu ir tikiuosi, kad kiti pasidalins savo patirtimi ar patarimais, kaip elgtis. Ačiū.