Susipažinome gatvėje – jis padėjo surinkti iš rankos išslydusius popierius. Užsimezgė pokalbis. Vyras atrodė aktyvus, solidus. Sužavėjo.
Pradėjome draugauti. Lankėmės kinuose, teatruose, parodose ir kituose kultūriniuose renginiuose. Visada nuveždavo ir parveždavo, buvo labai mandagus ir galantiškas.
Apie jokį intymumą nebuvo nė kalbos. Jokių bučinių, jokių apsikabinimų. Tik ištiesta ranka prisilaikyti.
Kartą išvydome situaciją, kaip moteris labai aršiai ginčijosi su pardavėja. Metusi prekes, ji „išskrido“ iš parduotuvės. Pro pat mane. Vyras paklausė, ar manęs neužkabino, nekliudė. Atsakiau, kad ne, ir visai apie tai pamiršau.
Bet vyrui ta situacija kažkodėl įstrigo. Pirmą kartą po mūsų pažinties jis ėmė elgtis kažkaip keistai, lyg suko kalbą prie tos moters. Aš nesupratau, kas jam taip užkliuvo. Galiausiai jis ėmė atsargiai aiškinti, kokios nemoteriškos jam visos tos „paleistuvės“, „rėksnės“. Aš vėl nesupratau – kokios dar paleistuvės, apie ką čia kalba?
Galiausiai paaiškėjo, kad vyras labai vertina kuklumą, santūrumą, dorovingumą. Giliai įkvėpęs net užklausė, ar tebesu nekalta. Nusijuokiau ir patvirtinau, nors tai nebuvo tiesa. Paprasčiausiai klausimas atrodė kažkoks juokingas – na, koks skirtumas?
Staiga (po kokio mėnesio) vyrelis, kurį laikiau tiesiog draugu, ėmė ir... Pasipiršo. Pasakė, kad dar nematė tokios tyros ir mielos merginos kaip aš, ir norėtų tokios visam gyvenimui šalia.
Aš vėl išsižiojau... Man 22-eji metai, jam 33-eji, kokios dar vedybos, koks dar tyrumas? Aišku, kad matydama, kad jam seksas nerūpi, aš neaptarinėjau su juo pornofilmų siužetų, nesiūliau eiti į viešbučius ir taip toliau, bet vesti vien dėl nekaltybės?
Tada ir pasakiau jam tiesą, kad tas atsakymas tebuvo pokštas...
Mūsų santykiai nutrūko.
Gailiuosi, kad nebeturiu tokio draugo šalia. Nuvežančio, parvežančio, išklausančio. Jis, ko gero, netgi būtų tikras vyras, jei ne tas nekaltumo sureikšminimas...
Tad būkit atsargūs, žmonės. Atrodytų, eilinė keistenybė, bet ką gali žinoti, į ką išsirutuliotų? Niekada nebuvau jo namuose. Gal ten stovi porcelianinių lėlių kolekcija...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų pasidalyti patirtimi – ar Jums yra tekę atsidurti situacijoje, kai pasigailėjote buvęs per daug atviras santykiuose? Kaip tai juos pakeitė? O gal atvirkščiai – išsakyta paslaptis parodė santykių tvirtumą ar atskleidė tikrąjį žmogaus veidą? Kaip manote, ar yra dalykų, kurių niekada nereikėtų sakyti mylimajam?
Rašykite spausdami čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Paslaptis“. Jūsų anonimiškumą garantuojame.