Praėjo 20 mūsų santuokos metų ir vieną dieną nusprendėme užsukti į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Buvo 2013 metų vasario 18 d. Ten mums paaiškino, kokius reikia susirinkti dokumentus. Dokumentus surinkome per savaitę. Balandžio mėnesio pabaigoje sulaukėme skambučio, kuriuo pranešė, kad mūsų laukia globėjų ir įtėvių kursai. Kursus baigėme lankyti prieš Jonines. Išvadas parašė po savaitės.
Tą pačią dieną, kai gavome išvadas, vėl apsilankėme Vaiko teisių apsaugos tarnyboje. Mūsų noras buvo globoti iki 3 metukų mergaitę (dažniausiai visi panašiai nori). Ten susipažinome su sąrašu galimų įvaikinti vaikų. Tame sąraše buvo tik vaikučių vardai, pavardės, gimimo metai, sveikata bei duomenys apie biologines šeimas. Vartant tuos dokumentus ir ieškant norimo amžiaus mergaitės, pro pirštus praslydo daug lapų.
Buvo (ačiū Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėjai) skambinama į daugelį globos namų, tačiau vis išgirsdavom atsakymą, kad jau nėra tų vaikučių ar kita. Ir vėl nuleidę galvas vartėme tuos pačius lapus... Kiekvieną kartą akys smigdavo į vieną vardą, tačiau jį praleisdavom dėl įrašo – mišrus raidos atsilikimas... To labai bijojome, bet žiūrint į tą vardą kažkodėl suspurdėdavo širdis, nes mergytės gimimo mėnesis buvo toks pat kaip ir mūsų pačių ir amžius tiko – 2,5 metukų. Ryžomės skambinti į tuos globos namus. Niekas neatsiliepė...
Grįžome namo, o širdyje liko kažkoks nepaaiškinamas jausmas. Po 3 dienų sulaukėme skambučio iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos, kad pavyko prisiskambinti į tuos globos namus. Ten mūsų laukė ta mergytė... Klausė, ar mes sutinkame važiuoti su ja susipažinti. Važiuoti reikėjo į kitą Lietuvos pusę. Sutikome, bet patys dar paskambinome ir paprašėme vaiko nuotraukos. Pažadėjo atsiųsti. Praėjus 2 val. vėl paskambino ir pasakė, kad nuotraukytę išsiuntė. Širdys suspurdėjo ir bėgome žiūrėti...
Kai pamatėme ją, abejonių neliko. Į mus žvelgė nuostabaus grožio mergytė liūdnomis akimis. Tą akimirką prisiminsime visą savo gyvenimą. Tai buvo mūsų vaikas, nors ją matėme tik nuotraukoje. „Taip, tai mūsų vaikas“, – pasakė mūsų širdys. Vėl susiskambinome su globos namais ir susitarėme, kada ją pamatysime.
Pirmas mūsų pasimatymas, tas susipažinimas buvo pro langą. Po to mergytę atvedė iš lauko. Ji buvo liūdna, nenorėjo prieiti prie mūsų, neėmė nei saldainių, nei lėlės... Išėjome su ja pasivaikščioti. Tada ji pirmą kartą davė rankutę. Taip pasivaikščioję grįžome atgal. Mums paaiškino, kad jos niekas nelanko, globos namuose ji nuo 8 mėnesių, nors biologinė mama gyvena šalia. Susitarėme atvažiuoti po savaitės ir ją jau pasiimti.
Ačiū visoms tarnyboms, kurių dėka per savaitę buvo sutvarkyti reikiami dokumentai ir mums suteikta laikina mergaitės globa. Todėl kai sako, kad tas procesas užtrunka, mums atrodo, kad tai netiesa. Praėjus nepilniems 5 mėnesiams, liepos 10 d., savo vaiką mes parsivežėme namo... Dėl to raidos sutrikimo, galiu pasakyti, kad tai netiesa. Iš kur tokia diagnozė, nesuvokiama protu. Po to labai tyliai buvo paaiškinta, kad vaiką galėtų įvaikinti užsieniečiai, nes jie ima visokius vaikus.
Aišku, vaikas buvo pažeistas. Niekaip negalvojome, kad tiek žalos padaro globos namai. Vaikui trūko tik meilės. Mūsų mergytė atsiskleidė pačiais gražiausiais žiedais. Ji gražutė, labai meili. Dabar ji lanko vaikų darželį. Atsiskleidė ir jos gabumai. Būdama 4 metukų, ji pažįsta visas raideles, moka skaičiuoti iki 10. Dabar mes ją dar globojame, bet ketiname ir įsivaikinti. Niekam mes jos neatiduosime, nes tai mūsų vaikas. Mes tapome jos mamyte ir tėveliu, o ji mums – dukryte. Mums pasisekė.
Noriu visiems pasakyti – nebijokite suteikti vaikams iš globos namų džiaugsmo, priimdami juos į savo šeimas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mama ar tėtis – žmonės, į kuriuos gali kreiptis, kad ir kas benutiktų. Deja, ne visi turi laimę surinkę devynių skaičių kombinaciją pasidžiaugti jų parama – kartais žmonės, kurie turėtų būti artimiausi pasaulyje, tokių skambučių nelaukia arba ragelio pakelti jau nebegali... Ir jų vaikams tenka gyventi be tėvų.
Laukiame Jūsų pasakojimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šeima“, mintimis taip pat galite pasidalinti spausdami ant pilko mygtuko čia iki birželio 5 d. 10 istorijų autorių padovanosime 12 numerių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą.
Skaičius ant paveikslėlio rodo, kiek žinučių žmonės atsiuntė bei kiek dienų liko iki konkurso pabaigos.