Niekas, net vyras, nežino, kas vyksta mano mintyse. O jos visos, nors jau prabėgo daug laiko, sukasi apie mano ex...
Mano pirmoji meilė buvo tokia stipri, kad galvojau, be jo būdama, mirsiu. Bet ir kai buvome kartu viskas ėjosi ne kaip per sviestą. Abu vienas kitam pridarėme tikrai ne vien gero, nuolat kankinome vienas kitą konfliktais. Atrodė, meilė stipri, bet nesutarimai kartais dar stipresni. Manėme, kad galime įveikti viską, bet kaip bebūtų, po penkerių metų „karšto-šalto“ tos dramos mus išvargino...
Taip ir baigėsi viskas. Ne dėl to, kad būtų pasibaigusi meilė. Bet dėl to, kad atsirado begalinis nuovargis nuo audrų. Nuolat būdavo bangos, tai gerai, tai blogai. Jis, kai skyrėmės, mane irgi mylėjo. Sakė tai, ir aiškiai jutau. Tiesiog abu nebegalėjome, nebesugebėjome būti.
Dar porą metų po to kai išsiskyrėme vis susieidavome. Tai pasišnekėti kaip draugai – bet net tada pripažinome viens kitam, kad buvome ir esame vienas kito gyvenimo meilė. Tai ir daugiau negu draugai – susitikę tam tikromis aplinkybėmis vėl dienai ar bent kelioms valandoms elgdavomės kaip pora, esu pas jį nakvojusi.
Paskui aš sutikau savo vyrą ir nusprendžiau: gana. Reikia apriboti susitikimus su buvusiuoju, atsitraukti. Labai stengiausi atitolti, įsimylėjau savo vyrą, ištekėjau ir tuoj pradėjau lauktis. Praėjo dar keleri metai, dabar jau ir antras vaikelis, bet nutiko tai, ko bijojau labiausiai – niekas nepasikeitė. Mano širdyje – vis dar jis, buvęs.
Nors nebesusirašinėjame, žinau, kaip jis gyvena. Stebiu jį socialiniuose tinkluose ir paklausiu per bendrus pažįstamus. Prieš metus mane šokiravo žinia apie jo vedybas, dar po kurio laiko – apie gimusį kūdikį. Dabar jis gyvena su moterimi, kuriai žinau, kad nejaučia tiek, kiek tada jautė man, bet vis tiek gyvena. Turbūt taip pat niekaip, kaip ir aš su saviškiu. Jie vaidina šeimą, eina su vaiku pasivaikščioti, važiuoja į keliones ir švenčia šventes. Matau tą. Ir tai man tik kelia begalinį pyktį, nes žinau, kad ta pakeleivė jo gyvenime – ne jo žmogus.
Mano vyras geras, bet Dievas žino, jis irgi ne mano žmogus. Tik keliaujame per gyvenimą kartu šiame etape, auginame vaikus... Jiems jis puikus tėtis. Tačiau mano širdies neužpildo. Jei vyras žinotų tiesą, jam dužtų širdis. Tačiau maniškė jau seniai ne pilna.
Neseniai pamačiau pasisakymą, kad visos jaunystės meilės – tai kvailystė, o jau subrendę sutinkame sau tinkamą žmogų. Tai norėčiau paprieštarauti. Sau tinkamą žmogų sutikau, su juo gyvenu, bet myliu tai kitą. Myliu tą jaunystės meilę, kuri, esu tikra, irgi tebemyli mane. Ir kaip pasielgti? Parašyti jam, pasakyti, ką jaučiu ir paklausti – o gal bandom? Gal dabar, vyresni ir protingesni, jau kitaip mokėsime tvarkytis santykius? Bijau, kad gyvenimas taip ir prabėgs – svajojant apie tai, kas buvo... Bet tai yra žmogus, kurį norėčiau matyti šalia savęs kiekvieną dieną.