Mano vyras nuolat meluoja. Arba nutyli. Nedidelius dalykus, bet tokius, kurių pakanka nepasitikėjimui sukelti. Pavyzdžiui, seniau jis rūkė. Tada porą metų buvo metęs. Ir neseniai, kraustydama jo švarką skalbimui, kišenėje radau pakelį. Nemoku apsakyti, kaip tada pasijutau – sukaustė nugarą, nes supratau, kad ir mažą dalyką, bet slėpė nuo manęs.
Kai grįžo iš darbo ir prispaudžiau jį, pasakė, kad taip, nusipirko vėl parūkyti, o man nesakė, nes nemanė, kad verta apie tai padaryti didelį reikalą. Sakė, jei vėl būčiau pradėjęs pilnai rūkyti, tada būčiau pasakęs, bet kol kas, kai tik kartą nusipirkau, nemaniau, kad reikia „atsiskaityti“. Sakė, kad aš į viską baisiai sureaguoju ir jis norėjo išvengti gigantiško santykių aiškinimosi dėl vos poros cigarečių.
Kaip man tas turėjo skambėti? Visą savaitę negalėjau išmesti tų prakeiktų rūkalų iš galvos, nes buvom susitarę, kad nerūkys, o ėmė ir taip padarė, ir dar tikėjosi nuslėpti.
Kitas įsimintinas pavyzdys buvo draugo gimtadienis. Jo draugo gimimo diena yra birželio mėnesį. Kažkada pavasario viduryje tas draugas, svečiuodamasis pas mus, paklausė, ką nusprendėme dėl jo gimtadienio – ateisim ar ne. Pajuokavau, kad kai pakvies, tai ir nuspręsim. Jis atsakė jau prieš savaitę sakęs mano vyrui, kad švęs, ir prašęs artėjant gimtadieniui pasakyti, ar būsim.
Kai draugas išėjo, negalėjau susiturėti ir iš karto apsiverkiau. Slėpti net tokius dalykus, rimtai? Jeigu nenori eiti su manimi į šventę – viskas gerai, bet juk gali pasakyti? Papasakoti, kad yra kviečiamas? O ne laukti, kol išgirsiu iš to paties draugo. Vyras tą vėl aiškino, neva neslėpė piktybiškai. Sakė, kad iškart papasakoti pamiršo, o artėjant tam mėnesiui, kurį gimtadienis, tikrai būtų prisiminęs ir pasakęs. Bet va dar du mėnesiai, tai taip iš anksto ir nepagalvojo.
Labai jau patogu „nepagalvoti“, o tada mane nepasiruošusią užklupti su informacija.
Trečias įsimintinas pavyzdys buvo visai neseniai ir man iki dabar negera apie jį galvojant. Visą laiką maniau, kad neturim didelių santaupų. Kai norėdavau brangesnių atostogų arba geresnio automobilio, vyras sakydavo, kad šiuo metu nėra prioritetas, nėra iš ko, turime taupyti. O praėjusią savaitę turėjome apsimokėti šildymo katilą. Maniau, kad imsime tam lizingą, bet vyras ėmė ir sumokėjo iš kortelės! Paaiškėjo, kad visą tą laiką atsargoje turėjo šiek tiek pinigų. Sakė, kadangi aš išlaidi, nesigyrė tomis santaupomis, nes laikė jas ne pasišvaistymui, o rimtiems namų reikalams – kaip dabar katilas.
Mane tas užmušė. Kokia čia santuoka, jeigu net apie pinigus nutylima? Čia ne santuoka. Kiek tokių mažų melų jau yra per daug? Man atrodo, tik laiko klausimas, kada jie virs dideliais. Taigi, dabar nežinau, ką daryti su santuoka ir tiesiog galvoju, kad šiuo metu man yra bloga. Linkiu visoms būti atviroms santykiuose, pasirinkti atvirus vyrus ir tokių melavimų nepatirti.