Kas nenori gyventi gerovėje? Atsakymą tarsi žinome. Žinome ir tai, kad yra susikūrusių savo gerovę. Vieni sunkiai dirbdami ją sukūrė, yra tų, kurie ją pasivogė, taip palikdami kitus už borto, yra Lietuvoje ir tokių, kurie gyvena ne tik kad gerovėje, o tikrame rojuje žemėje ir už šį patogumą turi didelę laimę nemokėti nei cento, nes yra per daug turtingi, kad mokėtų mokesčius valstybei. Taigi, gerovė Lietuvoje yra čia ir dabar ir yra žmonių, ją susikuriančių įvairiausiais būdais.
Prezidento kalboje pasigedau vieno dalyko. Gražių frazių buvo sočiai, bet pasigedau šalto proto, aiškumo ir nuoseklumo. Prezidento išsakytos atjautos ir atgailos varguoliams – daugiau nei pas kunigą, sakantį pamokslą. Sakyčiau, viskam yra vieta ir laikas. Tiesa, G. Nausėda buvo vadintas Vilties prezidentu, tačiau vienintelę didelę viltį, kurią puoselėjau, kad gal jis nors kiek įneš sveiko proto ten, kas šiuo metu vyksta Seime ir Vyriausybėje. Deja, esu šią viltį bepalaidojanti.
Diena, kai buvo balsuota dėl Seimo vadovo Pranckiečio atsistatydinimo ir kąs tęsiasi toliau, spaudos buvo pavadinta cirku.
Nesutinku. Esu buvusi cirke. Ten, visų pirma, yra smagu ir ten dirba tikri profesionalai, kurie sugeba nustebinti savo nuostabiais gebėjimais. Po jų pasirodymų minia ploja.
Nemanau, kad po tos dienos Seimui kas nors būtų norėjęs ploti. Tai, ką jie daro – nėra nei smagu, nei profesionalu. Tai veikiau apverktina. Stebint Seimo pasirodymą, neapsiverčia liežuvis vadinti tai darbu ir netgi apima svetima gėda. Tarsi būtum vojeristas, stebintis kažką nepadoraus. Tik šiuo atveju nelieka jokio pasitenkinimo. Telieka pasipiktinimas, nusivylimas ir gėda.
Du „oželiai“, negebantys apsilenkti per lieptą. Tie Seimo personažai verti ne daugiau tokio epiteto – politinė parodija. Ir toji prasta, nes nelabai juokinga. Visas Lietuvos Seimas tapo prasta politine parodija. Kažkas jį palygino su liūdnai atrodančiu britų parlamentu. Tačiau man susidaro vaizdas, kad mes turime ne vieną borisą, bet bent jau du tikrai. Tad pralaimime mažiausiai 1:2. Kaip simboliška. Juk tai reguliariai daro Lietuvos futbolo rinktinė. Turiu omenyje – pralaimi.
Lietuva ir vėl pralaimi.
Pralaimime, nes neturime stiprios pilietinės visuomenės. Tai turi daug stiprių Europos valstybių – pilietinę visuomenę, kuri traukia šalį iš dugno, kai jų rinkta valdžia nesugeba priimti sprendimų. Tad gali tikėti žiūrėdamas į katalonus, gali tikėti matydamas britus, gali tikėti matydamas prancūzus ar vokiečius – jiems viskas bus gerai, nes jie moka save ištraukti už pakarpos. Jie pastovi už save.
Lietuvos visuomenė? Kad ir kaip būtų blogai, kad ir kokia apgailėtina, niekam tikusi valdžia būtų, kad ir kokius netikusius, absurdiškus įstatymus siūlytų, o vėliau ir priimtų, kad ir kokį nesuskaičiuojamą kartą įsiveltų į korupcinį skandalą, vagystes, nepotizmą, pinigų plovimus – mūsų visuomenė tyli. Mes tik stebėtojai tos absurdiškos politinės parodijos, kurią mums transliuoja valdžia. Silpna. Apsimelavusi. Niekam tikusi valdžia.
Prezidentas tyli. Džiaugiasi reitingais ir populiarumu. Na, gal ir suprantama, dar nepersirgo žvaigždžių liga. Visi iš pradžių ja perserga, kai užgriūna tokia didelė populiarumo banga. Anksčiau ar vėliau pasveiksta ir sugrįžta į realybę, kai prasideda realus darbas. Pasimato, iš kokio molio nulipdytas naujas produktas. Žinoma, kuo anksčiau grįš į realybę prezidentas, tuo geriau. Mažiau demagogijos apie socialinį teisingumą ir daugiau realių faktų apie galimybes nuveikti realius dalykus.
Reitingų karalienę jau turėjome. Nenorėčiau, kad turėtume dar ir reitingų karalių.
Aš nesakau, kad naujasis prezidentas prastas. Tikrai ne. Jis tik apšyla kojas. Be to, blogiausiu atveju, jis yra nei daugiau, nei mažiau prastas nei visa likusi Lietuvos valdžia. Kaip ir likusi pasyvi Lietuvos visuomenė. Dabar turime gerovės tiek, kiek jos esame linkę sukurti, išsikovoti, dalintis, keisti mąstymą.
Prezidentas daug kalbėjo apie tai savo kalboje. Socialinį teisingumą. Kas tai išvis yra?
Klausantis prezidento susidarė vaizdas, jog jis mano žinąs kažkokį mistinį absoliutų teisingumą, apie kurį nesu niekada girdėjusi. Manau, tokio nėra ir negali būti. Tai nebent jo paties įsivaizduojamas teisingumas. Priimant naujus mokesčius, ar jo teiktus, ar Seimo, tai bus neišvengiamai kokios nors socialinės grupės įtaka. Norom nenorom tai palies žmones ir iš vidutiniokų, ir iš varguolių sluoksnio, nes demokratijoje tiesiog neįmanoma būti visiems geram.
Manau, teisinga būtų žmonėms leisti kvėpuoti Lietuvoje. Dirbti ir užsidirbti, o vienintelis svarbus valdžios darbas iš uždirbančių sugebėti surinkti mokesčius, ko jie nesugeba padaryti. Tai jų vienintelė pareiga ir jie jos nesugeba vykdyti. Ypač surinkti mokesčius iš tų, kurie netgi LABAI DAUG UŽDIRBA, iš tų, kurie lobsta iš „šešėlio“.
Prezidento siūlymas – ėjimas lengviausiu keliu. Nuo tų, kurie dar nevargsta, „socialiai teisingai“ nori atriekti tiems, kam Lietuvoje nepakenčiamai bloga gyventi. Bet apie tuos, kurie Lietuvoje lobsta, pampsta, vagia ir nemoka mokesčių – apie juos net nekalbama. Tarsi Lietuvoje jų nei nebūtų – milijonai, slypintys šešėlyje, milijonai, nesurinkti į biudžetą, kurie netaps – pensijomis, socialinėmis išmokomis, mokytojų, gydytojų atlyginimas ir pan., nes valdžia nedirba savo tikro darbo, o žaidžia politiką.
Dalintis prezidentas prašo tų, kurie yra ir taip sąžiningi šaliai. Lengvas kelias, o štai pareikalauti iš tų, kurie nėra tokie sukalbami, nedrįstama.
Geriau prezidentas net nekalbėtų apie tai, kaip pasirūpins, kad Lietuva taptų gerovės valstybe. Geriau jau tiesiog leiskite Lietuvoje dirbti. Biurokratija – monstras, kurį rasti ir palyginti su kita civilizuota Europos šalimi būtų sunku. Žmogaus iniciatyvas valdžia turėtų ne gniaužti, o skatinti ir kartu prižiūrėti, jog būtų laikomasi įstatymų. Bet kaip tai įmanoma, jei patys, kuriantys įstatymus, nesugeba jų laikytis ir prisiimti už tai atsakomybę.
Nežongliruoti įstatymais, mokesčiais, jų keitimais kas kelis mėnesius. Tai buka, nes neduoda naudos, bet išbalansuoja visuomenę – laikini sprendimai nepasiteisina. Kas pasikeis, jei laikinai iš vienų rankų paimsi ir į kitas įdėsi kelis eurus? Jei po mėnesio vėl padarysi atvirkščiai?
Prezidento dabartiniai teikti siūlymai nelabai genialūs. Ir taip jis apsimes bepradedąs keisti Lietuvos žmonių, konkrečiau, senjorų, gyvenimus? Nesąmonė. Reikia sugalvoti iš kur dar pritraukti į biudžetą pinigų ir tada juos dalinti nepasiturintiems, pasiturintiems, vargstantiems ir pan., o ne paimti iš tų, kurie dar kol kas nėra vargšai, bet rizikuoja tokiais tapti po idiotiškų valdžios sprendimų arba susikrauti daiktus ir palikti tokią gerovę siūlančią šalį.
Juk nesunku suvokti, kad emigraciją pasirenkantys ir joje nusprendžiantys pasilikti, Lietuvos kratosi ne dėl fakto, ar ši yra gerovės ar ne gerovės valstybė. Ši šalis tiesiog dusina.
Reformuoti sistemą, ypač korumpuotą biurokratinį aparatą. Valstybės sektoriuje turėtų dirbti gabūs, o ne „pažinčių“ atranką praėję asmenys.
Netoleruotina, kai nesigėdijama viešai deklaruoti „šiltai po sparneliu“ glaudžiant kažkieno atžalas ministerijose ar savivaldybėse. Ar šiaip įdarbinti draugą ar pažįstamą – nes reikia „atsidėkoti“. Dar nemaloniau, kai jauni žmones yra ne karta, kuri griauna nusistovėjusią praktiką, bet tie, kurie leidžia gilyn nepotizmo šaknis derlingoje Lietuvos žemelėje.
Kaip negabūs, dažnai net be reikiamo išsilavinimo už gražias akis ar žavią šypseną gavę pareigas, gali sukurti gerovės Lietuvą? Kurti tęstinius projektus? Apskritai kurti? Mąstyti? Jei yra pasodinti kėdėje dėl to, kad nieko nesupranta, o nesuprasdami tylėtų, kai yra „plaunami“ valstybės lėšomis finansuojami projektų pinigai.
Taigi, ar ilgalaikėje perspektyvoje turėsime valstybę, kurioje būtų gera gyventi, kurti ir dirbti?
Na, bent jau galėtume prieš imantis permainų valstybėje, vadovautis kažkokiais faktais. Juk neseniai buvo įteiktos Nobelio premijos. Gali numanyti, kad turbūt ne už gražias akis, ar kad kažkas yra simpatiškas, o už išmanymą. Viena iš sričių – ekonomikos. Įteiktos premijos trims žmonėms, kurie darė tyrimus apie sąsajas tarp ekonomikos ir globalaus skurdo. Daug apie tai neišmanau ir labai nesigilinau. Žinau tai, ką skaičiau spaudoje (lietuviškoje nedaug, bet angliškoje rašė plačiau). Tačiau įsidėmėjau viena faktą ir ką jau daugybę kartų yra tvirtinę kiti moksliniai tyrimai. Patvirtinta, jog tik ilgalaikės, gilios sisteminės reformos duoda rezultatą mažinant skurdą ir kad siekti to geriausia per mokslą ir švietimą. Pasirodo, tai geriausia valstybės investicija.
Tad Prezidentui, puikiai išmanančiam apie ekonomiką, manau, vertėtų pasidomėti šių Nobelio premijos laureatų darbais. Jis ten gerokai daugiau nei aš suprastų. Gal pravers kuriant gerovės valstybę ir mažinant skurdą Lietuvoje. Remdamiesi moksliniais tyrimais, faktais ir kitų šalių patirtimis, manau, pasiektume kur kas daugiau. Turėtume tikslingiau panaudoti savo riboto dydžio resursus ir investuoti, kad ir lėtą ir ne tokią efektyvią kaip čia ir dabar keliasdešimt eurų, tačiau į realią, ilgalaikę perspektyvą. Ne trumpalaikį Prezidento populiarumą.
Dabartinė Seimo dauguma trankiai atėjo į valdžią. Su dideliu tautos pasitikėjimu, skambiais šūkiais ir pažadais – būsime skaidrūs! Nebus suirutės valdžioje! Dirbsime Lietuvos labui – ne savo siauroms ambicijoms! Ir taip toliau ir panašiai. Žiūrime, ką turime.
Tikiuosi prezidento toks pat didingas atėjimas su dideliu tautos pasitikėjimu, rožinėmis vizijomis ir netgi sakyčiau, šaltą protą temdančiu jausmingumu, jo nesupainiosi. Visiems geras nebūsi. Jei bandysi – tai nuvilsi visus.
Ne kunigo atjautos ar palaiminimo Lietuvai reikia. O mažų mažiausiai daktaro, kuris ne pasekmes gydytų, o rastų ligos priežastis ir su jomis dorotųsi. Nors ir iš lėto, bet pagal planą. Išgijimo link. Kitu atveju, užsienio specialistų prognozės Lietuvai ateityje ne itin saulėtos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!