Pirmą kartą tokią Islandiją pamačiau nuotraukose man širdžiai artimo žmogaus. Tuomet pačiu balčiausiu pavydu troškau susikeisti vietom ir savom akim išvysti, kas tai. Man ta žemė atrodė magiška, tokia nepaliesta, nesutepta, nesugadinta. Kažkas daugiau nei žemė, o visas aštuntas pasaulio stebuklas.
Mintis viską paliesti ir pažinti pavergė visą mano laiką. Dirbau tam, kad galėčiau susitaupyti lėktuvo bilietui. Ir nė kiek nerūpėjo, kad pinigų kelionei atgal negalėsiu sulaukti. Bijojau, kad tinkamo meto laukimas nužudys mano norą. Bijojau, kad aš planuosiu, o dievai juoksis, kad paskutinę minutę kažkas pakiš koją. Visko reikėjo ekspromtu, čia ir dabar.
Praėjo trys mėnesiai ir jau sėdėjau lėktuve. Pakeliui į tikslą galėjau tik mintyse piešti Islandijos vaizdus, girdėti mylimos Bjork ir „Sigur Ros“ dainas. Kelios valandos ir galų gale... Niekas nenuvylė, viskas buvo taip, kaip ir sapnuose. Nuo tolimų kelionių automobiliu toliau nuo sostinės į dar akims neregėtą gamtą iki magiškų ir protui nesuvokiamai gražių šiaurės pašvaisčių, geizerių, krioklių, Heklos, Žydrosios lagūnos.
Anaiptol nenoriu nuskambėti banaliai, bet viskas, ką mačiau, buvo taip natūralu, kažkaip gražu ir tyra, kad, rodos, buvau pamiršusi, kaip tai žmogui gali būti svarbu. Nebuvo regėti jokių turkiškų, arabiškų blizgučių, jokių falsifikatų, butaforijos. Jokių ispaniškų „cerveza - beer“ ant kiekvieno kampo, jokių itališkų „bellissimo“ . Tiesiog jautiesi grįžęs į ten, iš kur žmonija šitiek laiko stengėsi bėgti, kurdama civilizacijas, didmiesčius, dangoraižius, greitkelius, siurbdama naftą, naikindama miškus, švaistydama maistą ir vandenį.
Man tai buvo ir liko sielos oaze, erdve, pilna ore tvyrančios meilės, ramybės, kažko stebuklingo, kas kaip magnetas šaukia mane vėl ir vėl ten sugrįžti. Arba kitaip – niekada iš ten neišvykti. Ten radau namus, ten neneigdama nieko supratau, kas yra ir kas man yra laisvė. Islandija man visada bus antras didžiausias ir reikšmingiausias išsilaisvinimo simbolis. Motinos ranka, rodanti, ko dar galime iš jos išmokti.
Pabaigai, gal bus ir įžūlu prisipažinti, kad viskas čia rašyta nėra gryna tiesa. Islandijoje aš nesu buvus, jokių geizerių realybėj nemačiau. Aš taip šaukiu visatą man padėti išpildyti norą. Viskuo, ką rašau, tikiu, širdim jaučiu. Gal viską pamatysiu ne šiandien, ne rytoj, bet visa tai tikrai tik laiko klausimas. Tą dieną, kai sugrįšiu jau nebe iš sapno, aš galėsiu visiems jums garsiai pasakyt: „Laisvės, brangieji žmonės, laisvės! Nepamirškit jos. Dėkokim už tautos, ieškokim asmeninės, siekime bendrai paplitusios gyvenimo šviesos!“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Islandija – sena Lietuvos bičiulė: tai pirmoji iš užsienio valstybių, išdrįsusi 1991 m. vasario 11 d. pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Šiai šiaurės šaliai birželio 17-ą dieną švenčiant savo nacionalinę dieną, kviečiame sudalyvauti konkurse ir laimėti bilietą į Reikjaviką!
Tai padaryti paprasta – tereikia parašyti laišką „Ačiū, tau Islandija“. Įsivaizduokite, kad Jūsų rašinys - padėka islandų žmonėms už istorinę drąsą pripažistant Lietuvos nepriklausomybę. Pasidalinkite mintimis apie Islandiją: galbūt teko šioje šalyje lankytis, turite pastebėjimų apie pačius islandus ar norite papasakoti kaip jautėtės, kai sužinojote, kad islandai pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę?
Siųskite maždaug vieno A4 puslapio apimties laiškus lietuvių kalba adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Ačiū tau, Islandija“ iki birželio 12 d. ir laimėkite lėktuvo bilietą „Vilnius - Reikjavikas – Vilnius“ vienam žmogui.
Konkurso dalyvis turi būti pilnametis. Jis prizu galės pasinaudoti liepos – rugpjūčio mėnesiais. Vienas laimėtojas bus paskelbtas „Ačiū tau, Islandija“ šventės metu, birželio 15 d., Islandijos g., „Piano man“ bare.
Projekto „Ačiū tau, Islandija“ idėjos autorius ir konkurso organizatorius - pilietinės komunikacijos dirbtuvė „Balta arbata“.