Visa ši istorija prasidėjo pavasarį, kai aš, dar būdama mokinukė, persikrausčiau į kitą miestą. Viskas buvo nauja, tad ilgą laiką jaučiausi gana nedrąsi, bijojau susirasti draugų. Maniau, kad vaikai manęs nepriims, atstums. Ilgą laiką mažai su kuo kalbėjau, jaučiausi uždara. Per pertraukas sliūkindavau nuo kampo prie kampo ir bijojau su kuo nors pakalbėti. Tiesą sakant, buvau iš tų vadinamųjų klasės „atstumtuolių“.
Kartą užsisvajojus mano žvilgsnis susidūrė su klasioku, gana simpatišku, iki tol nepastebėtu berniuku, sėdinčiu kitame klasės gale, kuris dar ir nusišypsojo. Vėliau pastebėjau, kad jis kiekvieną dieną vis stengėsi pagauti tos, atrodo, atstumtos ir vienišos mergaitės šypseną, kuri net nesugebėdavo jam pasakyti „labas“.
Mūsų simpatija vienas kitam atsirado tuomet, kai vieną dieną jis klasėje pasiliko ilgiau tyčia, jau iš anksto numatęs pasisiūlyti mane palydėti iki namų... Nuo tada pažinau labai gerą ir puikų žmogų. Niekada nesijaučiau taip, kaip tuomet. Kartu praleidome daugybę laiko: žaisdavome, kalbėdavom, juokdavomės, krėsdavome išdaigas. Pamenu, kad net nesusimąstydavau, kad galiu įsimylėti. Buvo tiesiog gera.
Kartą visiškai netikėtai jis prisipažino, kad mane myli. Tiesiai šviesiai taip ir pareiškė. Nusijuokiau ir naiviai paklausiau: „O kodėl mane myli?“. Atsakė, kad nežino, tiesiog myli ir tiek. Tik dabar suprantu, kad tai ir yra pati gražiausia meilė – myli ir tiek. Dabar žmonės pradeda diktuoti dalykus, dėl kurių myli: myliu, nes graži, myliu, nes protinga, myliu nes skaniai valgyt daro. Pirmoji meilė – kai myli ir tiek. Nežinai kodėl ir nenori to žinoti. Tikriausiai būtent dėl to ji ir yra tokia išskirtinė bei nepamirštama.
Vėliau mūsų simpatija pamažu pradėjo virsti į kažką daugiau. Kai pirmą kartą paėmė mane už rankos, buvo toks tyras ir įstabus jausmas, kad net ir šiandien jį prisimenu. Abu niekad nebuvome patyrę jokios išdavystės, nesupratome, ką reiškia, kai tau sudaužo širdį, kai palieka ar tiesiog neįvertina. Tad buvome atviri vienas kitam ir tuo gyvenome.
Bepradedant eiti į devintą klasę, pajutau, kad mano meilės dėmesys vis silpo, kol galiausiai visai nutrūko. Nesupratau, kodėl, kas tai lėmė, juk buvome patys geriausi draugai bene dvejus metus. Kai pradėjau domėtis, kas, kaip, kodėl, jis man šaltai atrėžė, kad, esą, tėvai nebeleidžia mums susitikinėti. Vėliau supratau, kad jie išsigando artimos sūnaus draugystės su mėgstančio taurelę pakelti vyro dukterimi. Tai buvo pats skaudžiausias dalykas mano gyvenime. Nekenčiau tėvo, o vėliau – ir pačios savęs.
Po kiek laiko mano pirmoji meilė pakeitė mokyklą ir mes visiškai nebebendravome. Tai yra, nebendraujame jau dvidešimt metų, o aš vis svajokliškai prisimenu mūsų kvailas išdaigas kartu. Ir linksma ir liūdna vienu metu. Tai klausiu kodėl, tai džiaugiuosi, kad bent jau turiu dalyką, kurio gyvenime vis negaliu pamiršti. Dažnai susimąstau, kad būtų įdomu susitikti, pasikalbėti, kaip kam sekasi. Tada pažvelgiu į savo vyrą ir suprantu, kad pirmoji meilė tikriausiai per daug stipri, jog išdrįsčiau rizikuoti dabartine savo gerove.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!